žẽmės kis, viena svarbiausių ir didžiausių materialinės gamybos šakų, skirta tenkinti gyventojų maisto produktų poreikius, pramonei teikti žaliavų. Žemės ūkio gamybos pagrindinės šakos yra augalininkystė ir gyvulininkystė. Žemės ūkio svarbiausias ypatumas yra tas, kad gamyba organiškai susijusi su žemės, kaip pagrindinės gamybos priemonės, ir gamtinės aplinkos naudojimu. Žemės ūkio gamybos ritmą reguliuoja natūralūs biologiniai dėsniai. Žemės ūkio šakų produkcijos gamyba apima biologinius, gamtinius, techninius, technologinius procesus, kurie lemia augalininkystės šakų derlingumą ir derlių bei gyvulininkystės šakų produktyvumą.
Žemės ūkio gamybos periodas nesutampa su darbo periodu, todėl dirbama ir gamybos priemonės naudojamos sezoniškai. Pasižymi gamybos išdėstymu didelėje teritorijoje, mobilių gamybos priemonių naudojimu. Žemės ūkyje labiau negu kitose ūkio šakose reprodukcijos fondai formuojami iš savo produkcijos (sėkla, pašarai). Žemės ūkio veikla laikoma daugiafunkcine, nes čia be pagrindinių funkcijų, t. y. maisto, pluošto, pašarų, energijos, žaliavų gamybos, teikiančių privačiąsias prekines gėrybes, atliekama daug kitų papildomų funkcijų: kaimo vietovių gyvybingumo, gamtos išteklių, biologinės įvairovės, kultūros paveldo išsaugojimo ir kraštovaizdžio palaikymo, maisto saugos bei kokybės užtikrinimo. Kuriamos gėrybės laikomos viešosiomis ir dažniausiai būna neprekinės. Jų vartojimas nesumažina tos gėrybės kiekio ir naudingumo kitam vartotojui.
derliaus nuėmimimo darbai kviečių lauke
Žemės ūkis yra viena seniausių veiklų pasaulyje. Ji atsirado mezolite. Mezolito pabaigoje–neolito pradžioje paprasčiausiais įrankiais pradėta dirbti žemė, buvo jaukinami gyvūnai (pirmiausia šunys). Žemės ūkis klestėjo Šiaurės Afrikoje (Egiptas), Tigro ir Eufrato, Huanghės, Jangdzės upių baseinų rajonuose, senovės Romoje, Graikijoje, bet ten nykstant senovės kultūroms, kartu nyko ir žemės ūkis.
2059