žemtvarka, su žemės nuosavybe ir naudojimu susijusių santykių reguliavimo priemonių visuma. Apima žemės naudojimo planavimą, žemėtvarkos projektų rengimą ir įgyvendinimą, žemės nuosavybės ir naudojimo teisių apsaugą bei valstybinę žemės naudojimo kontrolę, melioraciją, žemės derlingumo ir infrastruktūrinių sistemų palaikymą. Didesnes galimybes tvarkyti teritoriją turi valstybė, todėl daugelyje šalių vyrauja valstybinė žemėtvarka. Žemėtvarkos darbai, kuriuos gali vykdyti patys žemės savininkai ir naudotojai, t. p. yra reguliuojami valstybės. Praeityje valstybė žemėtvarkos priemonėmis reguliavo tik nuosavybės santykius, žemės nusavinimą, valstybinės žemės išdalijimą; tai daryti vertė socialinės ir ekonominės priežastys – pritaikyti žemės naudojimą pažangesniam gamybos būdui arba aprūpinti žeme bežemius ir mažažemius.
žemėtvarka Lietuvoje
Lietuvoje pirmieji sudėtingesni žemėtvarkos darbai buvo pradėti 16 a. per Valakų reformą, intensyviausi jie vyko 1550–69. Trakų ir Vilniaus vaivadijose bei Žemaičių seniūnijoje didžiojo kunigaikščio žemėse išmatuota ir suskirstyta valakais apie 1,5 mln. ha (67 500 valakų). Buvo sureguliuotas miškų valdymas – atskirti privatūs ir valstybiniai (didžiojo kunigaikščio) miškai, nustatyta privačių miškų priklausomybė, servitutai ir privilegijos, išmatuotos žemės valdų ribos, atskirtos valstiečių, dvarų, palivarkų ir valstybinės žemės valdos, aprūpinti žeme jos neturėjusieji samdiniai, suplanuoti kaimai, keliai, pagal trilaukės sėjomainos reikalavimus sureguliuotas žemės naudojimas.
Po baudžiavos panaikinimo (1861) susiklostė sąlygos kapitalizmui plėtotis kaime. Žemėtvarkos pagrindinis uždavinys buvo atlikti žemės matavimus visose valstiečių žemėse, jas atskirti nuo dvarininkų ir valstybinės žemių, įteisinti šios žemės sklypų priklausomybę. Matuojant buvo tikslinamos kaimų ir žemės valdų ribos, dvarininkų ir valstybinėje žemėje nustatyti servitutai.
Žemėtvarkos pagrindiniai darbai buvo atlikti 1863–76, bet išperkamuosius mokesčius žemės savininkai mokėjo iki 1906. Tais metais paskelbtu caro įsaku įteisintas rėžinės ūkininkavimo sistemos keitimas į vienkieminę. 1910 priimtas Stolypino reformos įstatymas, 1911 patvirtinti žemėtvarkos nuostatai. 1907–14 Vilniaus ir Kauno gubernijose į vienkiemius išskirstyta 2460 kaimų (arba apie 20 %), kurie užėmė 587 600 ha plotą, sukurta 45 700 vienkiemių. Klaipėdos krašte į vienkiemius žemė išskirstyta 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje, Užnemunėje pradėta skirstyti 19 a. pradžioje.
Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė vykdė dvarų ir kitos valstybės nusavintos žemės parceliavimą bei tolesnį kaimų skirstymą į vienkiemius. Žemės reformos įstatymas priimtas 1922, ši reforma dar vadinama tarpukario, arba M. Krupavičiaus ir A. Rimkaus, žemės reforma. Iki 1939 apie 7000 kaimų išskirstyta į 159 118 vienkiemių. Iki 1939 likviduota apie 90 000 ha ganyklų ir miško medžiagos servitutų. Buvo naikinami žemės naudojimo rėžiai (apie 3 mln.) ir sudaromi didesni žemėvaldos masyvai, gerinami ir tiesiami nauji keliai (iki 1937 pertvarkyta apie 21 000 km kelių). Po šių pertvarkymų per 20 m. ariamosios žemės plotas padidėjo 8 %, bendroji žemės ūkio produkcijos apimtis – apie 2 kartus.
1940 sovietų valdžiai okupavus Lietuvą žemė buvo nacionalizuota ir vykdoma sovietinė žemės reforma. 1940 okupantų nusavinta žemė valstiečiams buvo išdalyta naudotis per 3 mėnesius. Dvarininkų ir stambiųjų ūkininkų (paliekant jiems ne daugiau kaip 30 ha) nusavinta žemė buvo paskirta 75 300 šeimų (joms atiteko 0,4 mln. ha).
Per nacių Vokietijos okupaciją sovietinės žemėtvarkos padaryti pakeitimai buvo likviduoti, Lietuvos teritorijoje įkurdinta 5650 vokiečių kolonistų šeimų (apie 74 400 ha plote).
SSRS vėl okupavus Lietuvą 1940–41 naujakuriams paskirta žemė buvo jiems grąžinta, skiriama žemė kitiems bežemiams ir mažažemiams. 1947 pradėta formuoti valstybinių ūkių teritorijas, 1948–51 Lietuvoje įvykdyta priverstinė ūkių kolektyvizacija. Vienkiemiai ir juos jungiantys keliai, į visuomeninius laukus įsiterpę individualūs sodybiniai sklypai sunkino mechanizuotai dirbti žemę, todėl buvo kuriamos ūkių gyvenvietės, į kurias gyventojai buvo perkeliami iš vienkiemių.
1967–90 likviduoti 115 538 vienkiemiai. 1950–68 ištirti ir 1:10 000 masteliu sukartografuoti Lietuvos dirvožemiai. 1968–75 sudarytos rajonų žemės ūkio planavimo schemos, ūkių žemėtvarkos projektai. Rengti detalūs verslinių sodų, želdynų ir kitų teritorijų tvarkymo projektai, buvo kontroliuojamas žemės naudojimas. Nuo 1961 žemėtvarkos darbus dirbo Žemėtvarkos projektavimo instituto ir rajonų vykdomųjų komitetų žemėtvarkos tarnybų darbuotojai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir 1991 priėmus įstatymą Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų ir Žemės reformos įstatymą, savininkams pradėta grąžinti žemė. Buvo atkuriama nuosavybės teisė iki 80 ha žemės, iš jos 50 ha žemės ūkio naudmenų. 1997 įstatymas iš esmės buvo pakeistas: galimos susigrąžinti žemės plotas padidintas iki 150 hektarų. Nuo 1991 iki 2014 783 634 žmonės pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į 4 019 686 ha žemės kaimo vietovėje. Iki 2014 01 01 Lietuvoje buvo atkurtos nuosavybės teisės į 3 980 642 ha plotą, arba 99,03 % prašomo ploto. 2019 01 01 Nacionalinė žemės tarnyba kaimo vietovėse iš esmės baigė atkuti nuosavybės teisę į žemę, mišką, vandens telkinius – nuosavybės teisės atkurtos į 99,95 % prašomo ploto.
2436