žemóji temperatūrà, temperatūra, žemesnė kaip 120 K. Tokią jos išraišką 1971 priėmė Tarptautinio šalčio instituto (Japonija) XIII konferencija. Tokiai temperatūrai gauti ir išlaikyti naudojamos suskystintosios dujos. Pvz., iš kriostato siurbiant verdančio skystojo deguonies garus temperatūra pažemėja nuo 90,19 iki 54,41 K, skystojo azoto garus – nuo 77,35 iki 63,11 K, skystojo neono – nuo 27,07 iki 24,58 K, skystojo vandenilio – nuo 20,38 iki 13,97 K, skystojo helio izotopo 4He – nuo 4,22 iki 0,7 K. Dažniausiai naudojamas skystasis azotas (šaldymo įrenginiuose kaip aušalas, maisto produktams užšaldyti, biologiniams ir kitiems mėginiams saugoti) ir skystasis helis. Garų siurbimo metodu negalima gauti temperatūrų, žemesnių už skystinamų dujų trigubąjį tašką. Žemesnėse temperatūrose medžiaga sukietėja ir praranda aušalo savybes. Žemoji temperatūra dar gaunama naudojantis Joule’io ir Thomsono reiškiniu, Pomerančuko efektu, Peltier reiškiniu ir magnetiniu aušinimu. Temperatūra, žemesnė kaip 0,3 K, vadinama superžemąja temperatūra. Žemoji temperatūra plačiai taikoma tiriant magnetinį rezonansą, puslaidininkių, molekulinių kristalų ir kitų medžiagų savybes. Žemosios temperatūros technologijos naudojamos biologijoje (kriobiologija), chemijoje (žemųjų temperatūrų chemija), elementariųjų dalelių fizikoje (labai stipriems magnetiniams laukams kurti), elektronikoje (kriogeninė elektronika), elektrotechnikoje (kriogeninėse elektros linijose), radiotechnikoje (aparatūros triukšmams malšinti), medicinoje (krioterapija), metrologijoje ir kitose technikos srityse.
3020