Ženèvos istòrija
Dabartinės Ženevos vietoje buvusią keltų genties alobrogų gyvenvietę apie 120 pr. Kr. nukariavo romėnai, per karą su helvetais 58 pr. Kr. įtvirtino Julijus Cezaris. Netrukus ji tapo svarbiu prekybos centru, istoriniuose šaltiniuose vadinamu Colonia Allobrogum (Ženevos vardą pradėta naudoti viduriniais amžiais).
379–1533 vyskupijos centras. Nuo 451 Burgundijos karalystės sostinė. 534 įėjo į Frankų valstybę. Ją 843 padalijus buvo valdoma Lotaro I, 9 a. pabaigoje vėl atiteko Burgundijai. Nuo 1032 priklausė Šv. Romos imperijai. 1162 Ženevos vyskupai gavo kunigaikščių titulą, 1401 Ženevos kunigaikštystę nupirko Savojos kunigaikščiai (nuo tada Ženevos vyskupais dažniausia tapdavo Savojiečiai).
14 a.–15 a. pirmoje pusėje perėmė į Šimtametį karą įtrauktų miestų funkcijas, tapo prekybos, mugių, kreditinių banko operacijų organizavimo centru (po 1460 Ženevą iš dalies nukonkuravo Prancūzijos karalių remiamas Lionas).
Iki 1536 kovojo su Savojos kunigaikščiais dėl nepriklausomybės, 1526 sudarė sąjungą su Ciurichu ir Bernu. 16 a. vienas svarbiausių reformacijos (kalvinizmas) centrų. 1541 paskelbta Ženevos respublika, 1543 priimta konstitucija (Édits civils). Sparčiai plėtojantis bankininkystei nuo 18 a. vienas turtingiausių Europos miestų.
1798–1814 priklausė Prancūzijai (departamento centras). Nuo 1815 priklauso Šveicarijos konfederacijai (kantono centras).
Nuo 19 a. antros pusės tarptautinis diplomatijos centras, tarptautinių konferencijų ir pasitarimų rengimo vieta.
2271
-Ženeva