Ženevos konferencijos dėl jūrų teisės

Ženèvos konfereñcijos dėl jrų téisės, tarptautinės konferencijos, sušauktos 1958 ir 1960 Jungtinių Tautų iniciatyva jūrų teisės normoms sureguliuoti. 1958 02 24– 04 29 vykusi I konferencija (dalyvavo 86 valstybės) priėmė 4 konvencijas: Dėl teritorinės jūros ir gretutinės zonos (apibrėžė teritorinės jūros statusą ir režimą, įsigaliojo 1964, 2020 pabaigoje galiojo 52 valstybėse, Lietuvoje – nuo 1992), Dėl kontinentinio šelfo (nustatė kontinentinio šelfo sąvoką, pakrantės valstybės suverenią teisę į šelfo išteklius, įsigaliojo 1964, 2020 pabaigoje galiojo 58 valstybėse), Dėl atvirosios jūros (įtvirtino atvirosios jūros laisvės principą, įsigaliojo 1962, 2020 pabaigoje galiojo 63 valstybėse) ir Dėl gyvųjų išteklių žvejybos ir apsaugos atvirojoje jūroje (nustatė kiekvienos valstybės teisę žvejoti atvirojoje jūroje, t. p. kai kurias pakrantės valstybių teises imtis gyvųjų išteklių specialios apsaugos priemonių atvirojoje jūroje prie jos teritorinių vandenų, įsigaliojo 1966, 2020 pabaigoje galiojo 39 valstybėse).

I konferencijoje valstybėms nepavyko susitarti dėl teritorinės jūros ir žvejybos zonos plotų, todėl 1960 03 17–04 26 vyko II konferencija (dalyvavo 88 valstybės); susitarimo nepasiekta.

Ženevos konferencijos dėl jūrų teisės darbą pratęsė 1973 12 Niujorke sušaukta III jūrų teisės konferencija (dalyvavo 160 valstybių), ji dirbo daugiau kaip 9 metus ir 1982 12 10 priėmė Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją (įsigaliojo 1994, 2020 pabaigoje galiojo 168 valstybėse ir Europos Sąjungoje, Lietuvoje – nuo 2003) ir kompleksiškai sureguliavo visus su jūrų teise susijusius klausimus. Ši konvencija numato, kad jei valstybės yra I konferencijos konvencijų ir 1982 Jūrų teisės konvencijos šalys, jų santykiams taikoma pastaroji.

2438