Ženèvos protokòlas, Protokòlas dėl troškinamjų, nuodngųjų ir kitókių dùjų panaudójimo karè ir bakteriològinių kãro metòdų uždraudmo, svarbiausia tarptautinė sutartis, draudžianti naudoti cheminį ginklą ir bakteriologinį ginklą. 1925 06 17 Ženevoje pasirašė 38 valstybės (tarp jų – Didžioji Britanija, Japonija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Prancūzija, Vokietija); jos patvirtino pripažįstančios draudimą naudoti cheminį ginklą ir sutinkančios šį draudimą taikyti ir bakteriologiniam ginklui. Numatyta, kad kiekvienoje valstybėje protokolas įsigalioja nuo tos dienos, kai jį pasirašiusi šalis Prancūzijos vyriausybei deponuoja raštą (pvz., Lietuva – 1933, Japonija – 1970, Jungtinės Amerikos Valstijos – 1975, po Vietnamo karo). Šis protokolas paskelbtas tarptautinės teisės norma.
Pirmosios diskusijos su Ženevos protokolu susijusiais klausimais prasidėjo Hagos taikos konferencijose. Vėliau šią temą aptarti paskatino cheminio ginklo naudojimas per Pirmąjį pasaulinį karą. Jungtinės Amerikos Valstijos inicijavo cheminio ginklo naudojimo uždraudimą 1921–22 Vašingtono konferencijoje, bet draudimas neįsigaliojo. 1925 tą patį klausimą iškėlė Tautų Sąjunga konferencijoje apie tarptautinę prekybą ginklais. Įsigaliojęs Ženevos protokolas buvo ne kartą pažeistas: pvz., fašistinė Italija naudojo dujas kolonijiniame kare su Abisinija (dabar Etiopija), nacių Vokietija, t. p. Japonija naudojo (ir prieš taikius gyventojus) cheminį ir bakteriologinį ginklą Antrajame pasauliniame kare, Jungtinės Amerikos Valstijos – Vietnamo kare. 1993 pasirašius Cheminių ginklų konvenciją, Ženevos protokolas liko galioti, bet jo reikšmė sumenko. 2019 pradžioje protokolą buvo ratifikavusios 140 šalys.
kariai su ankstyviausio modelio dujokaukėmis (audinys, suvilgytas natrio karbonato tirpalu) per Pirmąjį pasaulinį karą (1915)