ženklas

žénklas, daiktas, savybė ar veiksmas, kuris reprezentuoja kitą daiktą, reiškinį, procesą. Nurodo dalykų ryšį (pavyzdžiui, ligos požymis), atliktiną arba neatliktiną veiksmą (kelių eismo ženklai), minčių ryšį (simbolis). Ženklo prasmę, funkcijas, sistemas nagrinėja semiotika, kalbos filosofija, logika ir kiti mokslai. Dėl apibendrinamo (naudojamas įvairių žmonių įvairiomis aplinkybėmis, apima giminingus daiktus ar reiškinius) ir nekintamo (galima vienus ženklus skirti nuo kitų) pobūdžio ženklas naudojamas informacijai įgyti, saugoti, perdirbti ir perduoti. Naudojamas ne paskiras, bet kaip tam tikros ženklų sistemos elementas. Žmogaus išskirtinumą lemia gebėjimas kurti ir naudoti ženklus, kurie lemia žmogaus psichiką, pažinimo gebėjimus, bendravimo galimybes, formuoja sąvokinį mąstymą. Ženklų sistemose vyrauja kognityvinis (sujungia aplinkos informaciją individualioje sąmonėje ir kuria prielaidas žmogaus orientavimuisi pasaulyje) ir komunikacinis (leidžia tarpusavyje keistis informacija) ženklas. Būdami žmogaus ir aplinkos tarpininkai ženklai sudaro sąlygas atlikti dvi vieną nuo kitos neatskiriamas funkcijas – pažinti (arba vertinti) ir bendrauti (arba komunikuoti). Pirmąją funkciją ženklas gali atlikti todėl, kad pažymi su juo konvencionaliai susijusį vaizdinį, sąvoką, idėją, t. y. turi semantinę reikšmę, kurią galima kokiu nors atžvilgiu tapatinti su tikrovės reiškiniais. Ženklas įgauna prasmę įtraukus jį į tekstą (komunikatą). Tokio įtraukimo sąlyga – sintaksinė reikšmė, nusakanti ženklų funkciją jų sistemoje. Kad galėtų atlikti komunikacinę funkciją, ženklas turi būti ekspresiškai (siuntėjo intencijų išraiška) ir pragmatiškai (suvokėjo reakcija) reikšmingas. Šiuo atžvilgiu ženklą galima nusakyti kaip reikšmių komplekso reiškimo priemonę. Ženklas egzistuoja tik semantiškai reikšdamas. Ženklų funkcijas dažniausiai atlieka distanciniais pojūčiais (klausa ir rega) juntami reiškiniai. Kitų pojūčių objektai tik papildo arba kompensuoja girdimuosius ir matomuosius ženklus. Skiriama dinamiški ir statiški, laikiniai ir erdviniai, kalbiniai (natūralių ir dirbtinių kalbų) ir nekalbiniai (ženklų kopijos, požymiai, simboliai) ženklai. Ženklo reikšmę pažinimui antikoje nagrinėjo Aristotelis, stoikai, viduriniais amžiais – šv. Augustinas, šv. Tomas Akvinietis, 17–18 a. – J. Locke’as, G. W. Leibnizas, É. B. de Condillacas.Ch. S. Peirce’as skyrė tris ženklų tipus: ikoną (daikto ar reiškinio pakaitalas, pavyzdžiui, maketas, modelis ar kita), indeksą (nurodo tam tikro reiškinio padarinį – aukšta temperatūra yra ligos ženklas) ir simbolį (tam tikras sutartinis ženklas, signalas). F. de Saussure’as teigė, kad ženklas yra tam tikros kalbos struktūros vienetas, kurį sudaro žyminys ir žymiklis. Jų tarpusavio ryšį fiksuoja visuomenė; be to, šis ryšys nepriklauso nei nuo ženklo, nei nuo daikto medžiaginio pavidalo. Psichologijos teorijos įvairiai aiškina ženklą. Biheiviorizmas ženklą laiko stimulu, kuris sukelia tam tikrą reakciją, psichoanalizė – nesąmoningų potraukių simboliu, interakcionizmas – socialinių santykių signalu, reiškėju. Kognityvinėje psichologijoje ženklo sąvokos samprata remiasi žmogaus psichikos sandaros ir kompiuterio analogija (kompiuterinė metafora).