ženklinis giedojimas

ženklnis giedójimas, kabli giedójimas, senosios Rusios bažnytinis giedojimas, atsiradęs po krikščionybės priėmimo (988). Kaip oficialus Stačiatikių Bažnyčios giedojimas gyvavo (iš pradžių žodine, nuo 11–12 a. rašytine tradicija) iki jos reformos 17 a. 7 dešimtmetyje (Nikono reforma).

Bendra apžvalga

Ženklinis giedojimas – pirmoji neumomis fiksuojama rusų profesionalioji vokalinė muzika. Dar iki Nikono reformos buvo pereita prie ženklinio giedojimo linijinės notacijos, bet senųjų apeigų stačiatikiai (ir Lietuvoje) tebegieda iš ženklinės notacijos (nelinijinė notacija, dar vadinama kablių notacija) giesmynų.

Ženklinio giedojimo kilmė aiškinama įvairiai: perimtas iš Bizantijos, bet ir toliau jos veikiamas; tai bizantiškojo giedojimo rusiškoji atmaina; ženklinis giedojimas yra tik rusiškos prigimties. Kanonizuota, iškilmingai rūsčia, asketiška monodija (gieda tik vyrai unisonu) pirmiausia stengiamasi raiškiai perteikti žodį. Giesmės (kaip ir senosios stačiatikių berėmės ikonos) turi atviros formos bruožų. Jos buvo komponuojamos iš nusistojusių melodinių ir ritminių motyvų, sudarančių 8 dermių sistemą. 12–17 a. motyvų skaičius išaugo nuo apytikriai 600 iki 1500, motyvo apimtis – iki mažosios septimos, garsų skaičius – nuo 5 iki 25 garsų. 8 savaičių ciklas, kurio metu kas savaitę giedamos vis kitos dermės giesmės (nuo I iki VIII), vadintas stulpu. Visos giesmės grindžiamos tuo pačiu įprastiniu, arba kasdieniniu, garsaeiliu, kurį sudaro pustoniu susieti vienodos sandaros 4 trichordai: G A H; c d e; f g a; b c¹ d¹. Pagal tembrą jie vadinti: I – paprastasis, II – rūstusis, III – šviesusis, IV – šviesiausiasis.

Raida

Ankstyvosios giesmės buvo nesudėtingo melodinio piešinio, silabinio tipo, sekundų ir tercijų plastiško judėjimo, laisvo metro, lygių ritminių verčių. Vėliau toks ženklinis giedojimas vadintas mažuoju. Nuo 15 a. motyvus imta varijuoti, atsirado sekvencijos, jubiliacijų tipo skiemens platus išdainavimas – suklestėjo didysis ženklinis giedojimas. Ženklinių giesmių svarbiausi žanrai – stichera ir jos atmaina dogmatikas, psalmė, troparionas, prokimnas (prokimenonas), zadostoinikas, kondakas (kontakionas), hipokojus, hirmosas, Viešpaties palaiminimų giesmė, savarankiškoji giesmė, šlovinančioji giesmė ir kiti. Svarbiausi giesmynai – Hirmologijus, Kasdieninis giesmynas, Oktoechas, Šventinis giesmynas, Pakilusis giesmynas (Stichirionas), Triodė. Ryškiausios buvo Naugardo (16 a.) ir Maskvos (17 a.) ženklinio giedojimo mokyklos.

16 a. atsirado ženklinio giedojimo atmainos: kelionės (itin lėto tempo, didelių ritminių verčių, kartais sinkopinių formulių; lydėdavo procesijas) ir demestinis (sudėtingos melizminės melodikos, simetrinio ritmo, bet be 8 dermių sistemos, vienbalsis ir, manoma, daugiabalsis; iki 18 a. pradžios giedota per šventes) giedojimas. Ženklinio giedojimo melodijomis buvo grindžiama ir 17 a. pradžioje atsiradusi, bet trumpai gyvavusi stačiatikių ankstyvoji daugiabalsė muzika – eilučių giedojimas (2–3 balsų polifonija).

L: Lietuvos sentikiai. Kultūra. Dailė / sud. G. Potašenko, N. Morozova Vilnius 2011.

118