žiáunos, gyvūnų kūno plonasienės išaugos – kvėpavimo vandenyje organas. Žiaunas turi daugelis bestuburių, žuvys, kai kurie varliagyviai. Žiaunose cirkuliuojantis kraujas arba hemolimfa per plonas žiaunos sieneles paima iš vandens deguonį ir išskiria į vandenį anglies dioksidą. Žieduotųjų kirmėlių žiaunos – ištisinės šukiškos arba dviplunksnės plokštelės arba siūlai (būna ant parapodijų arba kūno priekinėje dalyje). Daugumos moliuskų žiaunos – ktenidijos (dviplunksnės; susideda iš stiebelio, abipus kurio yra žiauniniai lapeliai; yra mantijos ertmėje), jūrinių pilvakojų moliuskų – adaptyvinės odos žiaunos (įvairios, kartais plunksniškos odos išaugos; yra ant nugaros, kūno šonuose arba aplink analinę angą), dvigeldžių moliuskų – sudėtingos rėtinės plokštelės. Vėžiagyvių žiaunos – plokštelės arba stiebelis, nusagstytas žiauniniais siūlais (yra ant krūtinės arba pilvelio kojų). Vandenyje gyvenančios vabzdžių lervos turi trachėjines žiaunas (siūlų arba lapų pavidalo; dažniausiai pilvelio šonuose). Apskritažiomenių žiaunos yra maišų (juose yra žiauninių lapelių) pavidalo. Žuvų žiaunos – žiauniniai lapeliai, išsidėstę ant 4 priekinių žiauninių lankų ir poliežuvinio lanko užpakalinės pusės žiauniniuose plyšiuose (iš vienos pusės atsiveria į ryklę, iš kitos – į išorę). Žuvų žiaunos yra vidinės, nes iš išorės žiauninius plyšius dengia žiaunų dangtelis (rykliai, rajos jo neturi). Kai kurių žuvų (pvz., dvikvapių) lervos turi išorines žiaunas – plunksniškas išaugas ant žiauninių lankų. Varliagyvių žiaunos (jas turi tik jų lervos) yra išorinės (uodegotųjų varliagyvių; kai kurių jos išlieka visą gyvenimą) arba išorinės ir vidinės (beuodegių varliagyvių). Žiaunų užuomazgų turi sausumos stuburinių gemalai.
2271