židinỹs, atvira ugniavietė patalpoje. Sudaro pakura, pakuros sąrama, dūmtraukis ir jo gaubtas (vadinamoji kakta). Įrengiamas patalpos viduryje, prie sienos arba pačioje sienoje. Daromas iš plūkto molio, akmenų, medžio, plytų, koklių, metalo, marmuro, kitų medžiagų. Kuras įdedamas ir žarstomas kaltomis metalinėmis žnyplėmis, žarstekliais.
Istorinė apžvalga
Židinio prototipas – akmens amžiaus stovyklaviečių duobės ugniai kūrenti. Dar paleolito būstuose židinys šildė patalpą, jame buvo gaminamas maistas; daugelis senovės tautų židinį laikė šventa vieta. Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų atviros pakuros pradėtos įrenginėti patalpos viduryje. Viduramžiais pakura buvo perkelta į sienos nišą, turėjo dūmtraukio kanalą, židinio angas dengė aukšti nuo sienos į patalpos vidų atsikišę gaubtai. Renesanso epochoje židinį imta naudoti ne tik patalpai šildyti, bet ir puošti. Lietuvos dvaruose, pilyse, turtingų miestiečių rūmuose puošnūs židiniai su marmuro, spalvotųjų metalų apdaila plito nuo 16 amžiaus. Nebeliko gaubto (dūmtraukis buvo įrengiamas sienoje), nišos dekoruotos marmuro piliastrais, sąramos lentynėlės – vazomis, skulptūromis. Gotikos ir baroko laikotarpiu židinys tapo vienu svarbiausių interjero elementų, jo puošyboje vyravo skulptūrinis dekoras, architektūros elementai. Klasicistiniai židiniai taisyklingų formų, su išsikišusia sąramos lentynėle (žvakidei, laikrodžiui, skulptūrai pastatyti), dekoruoti antikiniais motyvais. 19 a.–20 a. pradžioje židinio angas puošė metalinės grotos arba prieš židinį statomas vadinamasis ekranas (ant stovo ištemptas tapytas arba siuvinėtas audinys, saugantis nuo didelės kaitros).
Lietuvoje
Lietuvoje atvirų židinių kai kuriose vietose išliko iki 17 amžiaus. Tokie židiniai būdavo įrengiami namo viduryje arba į namgalio pusę asloje iškasus apvalią arba keturkampę pėdos gylio duobę. Jos kraštai apdėti akmenimis, kad būtų galima atsisėsti. Virš židinio iš rąstelių, lentų ir molio įrengta pakriautė (užlas) saugodavo pastatą nuo gaisro, joje būdavo įtaisytas vąšas katilui pakabinti. Žemaitijoje ėmus statyti trobas 18 a. židinys būdavo įrengiamas kamine. Nuo seno būta lietuvių ir indoeuropiečių kitų tautų vestuvių papročio nuotakai atsisveikinti su namų židiniu, jo ugnį iškilmingai nešti į vyro namus.