žiedãdulkė, žiedinių augalų mikrospora. Susidaro kuokelio dulkinėje. Žiedadulkė formuojasi vykstant mejozei iš somatinių ląstelių. Jaunos žiedadulkės yra vienaląstės, su dideliu branduoliu ir tiršta protoplazma, turi daug atsarginių maisto medžiagų ir vakuolę.
beržo žiedadulkės
Bręstant žiedadulkei protoplazma dalijasi į 2 nelygias ląsteles, bet jos visiškai neatsiskiria ir nesusidaro skersinė ląstelės sienelė. Didesnioji ląstelė vadinama vegetatyvine, iš jos vėliau išauga dulkiadaigis, mažesnioji – generatyvine, jos branduolys dar kartą dalijasi ir susidaro 2 lytinės ląstelės – spermiai. Išorinis žiedadulkės dangalas – egzina – tvirtas, atsparus aplinkos poveikiui, su įvairiomis išaugomis, vagelėmis, gūbreliais, poromis. Egzinoje yra 1 arba 3 nesustorėjusios dangalo vietos, vadinamos diegavietėmis. Vidinis plonas, iš celiuliozės sudarytas žiedadulkės dangalas vadinamas intina. Žiedadulkės dydis ir morfologija priklauso nuo apdulkinimo būdo. Vabzdžių ir kitų gyvūnų apdulkinamų augalų žiedadulkės lipnios arba su dygliukais, vėjo apdulkinamų augalų – lygios ir gana lengvos. Patekusi ant piestelės žiedadulkė sudygsta, išauga dulkiadaigis, kuris yra vyriškasis gametofitas. Dulkiadaigiu spermiai nuplaukia iki sėklapradžio ir įvyksta apvaisinimas.
Įvairių taksonominių grupių augalai (šeimų, genčių, kartais rūšių) turi savitas, tik jiems būdingo dydžio ir išvaizdos žiedadulkes. Daug žiedadulkių subrandina vėjo apdulkinami augalai. Kai kurių augalų žiedadulkės (pvz., ambrozijų, kiečių, beržų) sukelia alergiją. Žiedadulkėmis minta bitės ir kiti vabzdžiai. Žiedadulkių liekanos uolienose (ypač durpių kloduose) yra vienas paleobotanikos mokslo objektų. Žiedadulkes tiria palinologija. Kartais žiedadulkėmis vadinamos pušūnų, cikūnų ir gnetūnų skyriaus augalų mikrosporos.
849