žedinė ekonòmika , gamybos ir vartojimo modelis, kuris apima dalijimąsi produktais (dalijimosi ekonomika), jų nuomą, pakartotinį naudojimą ir gamybą, remontą, atnaujinimą ir kuo platesnį medžiagų ir produktų perdirbimą. Kitaip nei vyraujanti linijinė ekonomika (jai būdinga intensyvus gamtos išteklių naudojimas ir didelis susidarančių atliekų kiekis), žiedinė ekonomika yra atsinaujinanti ekonominė sistema ir ja siekiama palaipsniui atsieti ekonomikos augimą nuo ribotų išteklių vartojimo.
Termino samprata
Žiedinės ekonomikos (angl. circular economy) tikslas – kuo ilgiau pratęsti produktų gyvavimo ciklą (produkto gyvavimo ciklo teorija) ir iki minimumo sumažinti atliekų bei išlakų kiekį. Pasibaigus gaminio gyvavimo laikui medžiagos, kurios buvo skirtos jo gamybai, netampa atliekomis, o išsaugomos jas vėl perdirbant ir produktyviai naudojamos ne kartą, taip vis kuriant tolesnę vertę. Gamtos ištekliai atsinaujina, produktai ir medžiagos išlieka apyvartoje per tokius procesus kaip atnaujinimas, perdirbimas, kompostavimas. Šiuolaikinė žiedinė ekonomika priklauso nuo kokybės ekonomikos, kurioje griežtas specifikacijų ir atsekamumo standartų laikymasis siejamas su aukšta sistemos narių kvalifikacija ir naujomis pramonės bei verslo ekosistemomis (jos remiasi ne pridėtinės vertės, o atkūrimo ir išsaugojimo vertės principu). Žiedinė ekonomika sprendžia klimato kaitos ir kitas pasaulines problemas (pvz., biologinės įvairovės nykimo, atliekų, taršos), nes ekonominė veikla atsiejama nuo ribotų išteklių vartojimo.
žiedinės ekonomikos modelis
Žiedinės ekonomikos koncepcijoje pripažįstama, kad ekonomika turi veiksmingai veikti visais lygmenimis – didelių ir mažų įmonių, organizacijų ir pavienių asmenų, pasaulio ir regiono mastu. Ji grindžiama vadinamaisiais 10 R principais: Refuse (angliškai reiškia atliekos) – atsisakyti nereikalingų ir netvarių gaminių /produktų; Rethink (permąstyti) – investuoti į inovatyvius sprendimus, kuriančius ekologišką visuomenę; Reduce (sumažinti) – šalinti atliekas ir taršą; Repair (remontas) – ilginti gaminių gyvavimo ciklą; Reuse (pakartotinis naudojimas) – pakartotinė gamyba arba gaminių /produktų regeneracija; Refurbish (atnaujinti) – gaminti daugiau su mažiau arba dematerializuoti gamybą; Remanufacture (perdirbimas) – didinti produktų ir medžiagų apykaitą; Repurpose (pakeisti paskirtį) – pakeisti gaminių / produktų paskirtį; Recycle (perdirbti) – didinti naudojamų medžiagų, gaminių / produktų perdirbimą; Recover (atkurti) – atkurti gamtą atliekas paverčiant bioatliekomis.
Istorija
Žiedinės ekonomikos ištakos siekia 18 a. pabaigą–19 a. pradžią, kai grupė Anglijos darbininkų, vadinamų luditais, protestavo prieš naujų mašinų, dėl kurių, jų manymu, jie prarasiantys darbą, diegimą. Tuo metu medžiagos nebuvo perdirbamos, bet luditai teigė, kad būtų veiksmingiau naujas mašinas naudoti senoms medžiagoms perdirbti, o ne kurti naujas medžiagas.
Žiedinės ekonomikos atsiradimą stabdė tokie veiksniai: pramonės revoliucija ir atsiradusios anglimi kūrenamos garo mašinos suteikė galimybę gaminti pigią energiją ir paskatino naujų transporto formų (traukinių ir laivų) plėtrą, dėl to žymiai sumažėjo žaliavų gavybos sąnaudos; cheminių medžiagų ir elektrifikacijos plėtra lėmė naujų sintetinių medžiagų, pvz., cheminių trąšų ir celiuliozės popieriaus masės, išplitimą; 19 a. pabaigoje kilęs higienistų judėjimas smerkė atliekų ir organinių medžiagų perdirbimą ir naudojimą teigdamas, kad tai yra pagrindinė epidemijų priežastis; 20 a. 3 dešimtmetyje pradėjo formuotis vartotojiškoji visuomenė, t. y. gyvenimo būdas, paremtas pertekliniu vartojimu ir turimų daiktų skaičiaus augimu.
Reikėjo daug laiko, kad žiedinė ekonomika taptų neatsiejama tvarios ekonomikos koncepcijos (tvarioji plėtra) dalimi. 1966 žiedinės ekonomikos idėją išdėstė K. E. Bouldingas, teigęs, kad žmonija turi rasti savo vietą ciklinėje ekologinėje sistemoje, galinčioje nuolat atkurti materialias formas. Žiedinės ekonomikos sąvoką 1989 pirmą kartą paminėjo anglų ekonomistai Davidas Williamas Pearceʼas ir Robertas Kerry Turneris. Žiedinės ekonomikos koncepcija vėl išpopuliarėjo 21 a. 1 dešimtmečio pabaigoje, kai gerokai išaugusios žaliavų kainos priminė politikams ir gamintojams apie ekonominę priklausomybę nuo gamtinių išteklių; Kinija apribojo aukštųjų technologijų įrenginių gamybai svarbių retųjų metalų eksportą; nuolat didėjo nerimą keliantys aplinkos rodikliai, perspėjantys apie ekologinių katastrofų neišvengiamumą.
Eurostat duomenimis, 2020 iš perdirbtų medžiagų gauti ištekliai Europos Sąjungoje sudarė 12,8 % visų panaudotų išteklių (2004 buvo 8,3 %, 2019 – 12 %), daugiausia – Nyderlanduose (31 %), Belgijoje (23 %), Prancūzijoje (22 %), mažiausiai – Rumunijoje (1 %), Airijoje ir Portugalijoje (po 2 %); Lietuvoje buvo 4,4 %. Metalų apyvartumas siekė 25 %, nemetalinių mineralų (įskaitant stiklą) – 16 %, biomasės (įskaitant popierių, medieną, tekstilę) – 10 %, iškastinio kuro – 3 %.
2021 02 Europos Parlamentas pritarė naujam žiedinės ekonomikos veiksmų planui. 2022 03 Europos Komisija paskelbė pirmąjį priemonių paketą (apima tvarių gaminių skatinimą, statybos produktų reglamento peržiūrą ir tvarios tekstilės strategiją), skirtą perėjimui prie žiedinės ekonomikos paspartinti, 2022 11 pasiūlė naujas visoje Europos Sąjungoje galiojančių pakuočių taisykles (raginama tobulinti pakuočių dizainą, pvz., aiškiu ženklinimu, siekiant skatinti pakartotinį naudojimą ir perdirbimą; t. p. pereiti prie biologiškai skaidžių ir kompostuojamų plastikų).
L: K. E. Boulding The Economics of the Coming Spaceship Earth / Environmental Quality in a Growing Economy Baltimore 1966; D. W. Pearce, R. K. Turner Economics of Natural Resources and the Environment Baltimore 1989.
3233