XV tarptautinio eksperimentinės archeologijos festivalio Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje dalyvis žiedžia puodą naudodamas žiedžiamąjį ratą (2014)
žiedžiamàsis rãtas, įtaisas keramikos dirbiniams žiesti. Puodžiaus darbo pagrindinė priemonė. Svarbiausia žiedžiamojo rato dalis – apie vertikalią ašį sukamas diskas.
Rūšys
Būna rankinis (diskas sukamas viena ranka, kita ranka iš plonų molio juostelių formuojamas dirbinys), kojinis (ratas sukamas koja, dirbinys formuojamas abiem rankomis iš molio gabalo), mechaninis.
Istorija
Žiedžiamasis ratas atsirado: Mesopotamijoje – ketvirtame–antrame tūkstantmetyje prieš Kristų; Irane, Vidurinėje Azijoje, Graikijoje, Kinijoje – antrame tūkstantmetyje prieš Kristų; Skandinavijoje – 12 a. po Kristaus. Pasak kai kurių mitų, žiedžiamąjį ratą žmonėms dovanoję dievai. 19 a. pabaigoje atsirado žiedžiamasis ratas su elektros varikliu.
Ratas Lietuvoje
Lietuvoje rankinį žiedžiamąjį ratą pradėta naudoti 10 a., kojinį – 12 a. pabaigoje. Abu naudoti iki 20 a. vidurio. Nuo 20 a. antros pusės naudojami elektriniai žiedžiamieji ratai.
2271