žiemà, vienas iš keturių metų laikų; sezoninių gamtos pakitimų laikotarpis tarp rudens ir pavasario. Būdinga žemesnė oro temperatūra, iškrinta sniegas. Dienos trukmė yra trumpesnė nei nakties. Žiema būna kalendorinė, astronominė, klimatinė, fenologinė.
pušynas žiemą
lesykla
Kalendorinė žiema
Kalendorinė žiema Šiaurės pusrutulyje apima gruodžio, sausio ir vasario mėnesius, Pietų pusrutulyje – birželį, liepą ir rugpjūtį.
Astronominė žiema
Astronominė žiema Šiaurės pusrutulyje prasideda 12 21–22 (per žiemos saulėgrįžą, sutampa su trumpiausia Šiaurės pusrutulio diena) ir tęsiasi iki pavasario lygiadienio (03 20–21); trunka apie 89 dienas. Pietų pusrutulyje astronominė žiema tęsiasi nuo 06 21–22 (vidurvasario, arba vasaros saulėgrįžos) iki 09 22–23 (rudens lygiadienio).
Klimatinė žiema
Klimatinė žiema prasideda, kai paros vidutinė temperatūra nukrinta žemiau 0,0 °C, o žemės paviršius įšąla.
Fenologinė žiema
juodagalvė sniegena
Skiriamos 3 fenologinės žiemos stadijos: žiemos pradžia (oro vidutinė paros temperatūra nukrinta žemiau 0 °C, susidaro laikina sniego danga), viduržiemis (susidaro pastovi sniego danga) ir priešpavasaris (pastovi sniego danga suyra, prasideda ledonešis). Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje žiemos tapo šiltesnės, dažnai nesusidaro pastovi sniego danga, todėl tikslinga išskirti tik 2 fenologines žiemos stadijas: tikrąją žiemą ir priešpavasarį. Tikroji žiema, kai oro vidutinė paros temperatūra tampa žemesnė nei 0 °C, Rytų Lietuvoje prasideda vidutiniškai lapkričio trečią dešimtadienį, o pajūryje – sausio pradžioje ir tęsiasi atitinkamai iki kovo vidurio ir vasario pabaigos. Tada prasideda priešpavasaris, kuris tęsiasi vidutiniškai 2–3 savaites iki fenologinio pavasario pradžios – riešutinio lazdyno pražydimo. Tikrosios žiemos trukmė šylant klimatui 1991–2020, palyginti su 1961–90, sutrumpėjo 14–22 dienomis.
Žiema Lietuvoje
Lietuvoje žiema permaininga, speigus keičia atodrėkiai, dažnos lijundros, pūgos, audros, apniukęs dangus, didelis (83–91 %) santykinis oro drėgnis. Vidutinis debesuotumas gruodį–vasarį siekia 7,6–8,2 balo (10 balų skalėje), o saulėtų valandų per mėnesį būna vos 29–64. Fenoklimatinis žiemos sezonas (vidutinė oro temperatūra žemesnė arba lygi 0 °C) pajūryje trunka vidutiniškai apie 60 d., o rytuose – apie 100–110 dienų. Žiemą susidaro didžiausias teritorinis temperatūros gradientas: gruodį ji kinta nuo 1,1 °C iki –2,4 °C, o sausį ir vasarį nuo –0,9 °C iki –4,2 °C. Pajūryje temperatūra vidutiniškai apie 3–4 °C aukštesnė nei rytuose. Žiemos branduolys (šalčiausias laikotarpis) – trečias sausio dešimtadienis (vidutinė temperatūra nuo –1,8 iki –5,2 °C). Stiprūs šalčiai (žemiau –15 °C) galimi lapkritį–kovą, jie daugiausia susiję su intensyvia arktinio arba vidutinių platumų žemyninio oro advekcija. Daugiausiai tokių dienų nustatyta Rytų, Šiaurės Rytų, Pietryčių Lietuvoje (vidutiniškai 10–12), o mažiausiai – Vakarų ir Pietvakarių Lietuvoje (3–8 dienos).
vidutinė žiemos sezono trukmė 1991–2020 m.
Atodrėkius (daugiau kaip 0 °C) po ilgo šalto laikotarpio dažniausiai lemia Šiaurės Atlanto ciklonai, kurie atneša šiltą ir drėgną jūrinį orą, kartu iškrinta lietus arba mišraus būvio krituliai. Per atodrėkius susidaro pavojingų meteorologinių reiškinių: plikledis, rūkas, ledplutė, iššunta žiemkenčiai, kartais prasideda ledonešis ir potvyniai upėse.
sniego dangos storio metinių maksimumų vidurkis 1991–2020 m.
Ypač intensyvios šilumos advekcijos metu net viduržiemį gali ištirpti sniego danga, o temperatūra pakyla aukščiau kaip 10 °C. Absoliutūs temperatūros maksimumai gruodį siekia 15,6 °C (1882), sausį 12,6 °C (2007), vasarį 16,5 °C (1990). Per šaltąjį laikotarpį vidutiniškai būna 78–46 d. su sniego danga (storis ≥1 cm). Daugiausia tokių dienų būna Žemaičių aukštumoje, Šiaurės, Rytų ir Pietryčių Lietuvoje (apie 70–78 d.), o mažiausiai – Kuršių nerijoje, Baltijos pajūryje ir Pietvakarių Lietuvoje (46–47). Daugiausiai tokių dienų priskaičiuojama sausį ir vasarį (vidutiniškai po 17–19). Dienų, kai sniego dangos storis siekia 5 cm ir daugiau, per metus daugiausia būna Žemaičių aukštumoje ir Pietryčių Lietuvoje (apie 44–50), o mažiausiai – pajūryje ir Pietvakarių Lietuvoje (26–28). Daugiausia tokių dienų pasitaiko t. p. sausį ir vasarį – vidutiniškai po 12. Sniego dangos storio metinių maksimumų vidurkis pagal 1991–2020 duomenis didžiausias yra Žemaičių aukštumoje (apie 26 cm) ir Kuršių nerijoje (apie 29 cm), o mažiausias – pajūryje, Pietvakarių ir Vidurio Lietuvoje (17–18 centimetrų).
Storiausia sniego danga paprastai susidaro sausį arba vasarį. Atsižvelgiant į sniego dangos slūgsojimo trukmę bei orų atšiaurumą šaltuoju laikotarpiu tinkamiausi žiemos sportui yra šiaurės rytų bei Žemaičių aukštumos rajonai.
Žiemą dažnos pūgos: daugiausia valandų jos siaučia Žemaičių aukštumos pietuose (100–130 val.) ir šalies rytuose (60–70 val.), o kitur apie 30–55 valandų. Pūguotų dienų pasiskirstymas analogiškas trukmės pasiskirstymui: vidutiniškai per metus jų būna 10–25, bet yra buvę žiemų, kai pūgos siautėjo 40 d., o Žemaičių aukštumoje – 55 d. per metus. Dažniausiai pūgų pasitaiko sausį–vasarį (55–60 %), nors jos galimos visą laikotarpį nuo lapkričio iki kovo. Žiemos pradžioje, nukritus vidutinei paros oro temperatūrai žemiau –0,5– –1,5 °C susidaro dirvožemio įšalas: anksčiausiai – gruodžio pradžioje (šalies šiaurėje ir pietryčiuose), vėliausiai – gruodžio pabaigoje arba sausio pradžioje (pajūryje). Giliausiai (iki 50–55 cm) dirva įšąla rytuose ir pietryčiuose, kur vyrauja sausi smėlingi dirvožemiai, giliai slūgso gruntiniai vandenys, žemiausia temperatūra, o kitur didžiausias įšalo gylis tik 20–40 centimetrų.
Lakaja žiemą (Švenčionių rajono savivaldybės teritorija)
Didžiausią gylį įšalas pasiekia sausį arba vasarį, rečiau kovą. Įšalas išeina iki kovo pabaigos. Priklausomai nuo meteorologinių žiemos sąlygų įšalo gylis įvairiais metais labai svyruoja. Itin rūsčiomis žiemomis (pvz., 1953/54, 1968/69, 1986/87) dirva įšąla iki 1–1,45 metro. Šiltomis ir besniegėmis žiemomis įšalo gali iš viso nebūti (2019/20) arba jis būna negilus (5–15 cm) ir nepastovus (1974/75, 1988/89, 1989/90, 2007/08, 2014/15 ir kita).
Orų ekstremumai
Pagal Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos skelbiamus duomenis, aukščiausia Lietuvoje užregistruota oro temperatūra gruodį 15,6 °C (1882 12 19 Druskininkuose), 13,4 °C (1953 12 05 Šiauliuose), žemiausia –34,0 °C (1969 12 31 Varėnoje, 1978 12 30 Rokiškyje), sausį atitinkamai 12,6 °C (2007 01 10, Lazdijuose) ir –40,5 °C (1940 01 17, Varėnoje), vasarį – 16,5 °C (1990 02 21, Kybartuose, Jonavoje) ir –42,9 °C (1956 02 01, Utenoje; oro temperatūros absoliutusis minimumas Lietuvoje). 1999 12 04 praūžė uraganas Anatolijus (vėjo greitis pajūryje siekė 40 m/s), 2005 01 08–09 – uraganas Ervinas (vėjo greitis iki 32 m/s). 1969 02 08–11 Panevėžyje siautė ilgiausia (truko 78 val. 25 min) Lietuvoje pūga; vėjo greitis siekė 16 m/s, gūsiuose – iki 20 m/s. 1982 01 06–07 pūga sukėlė šalies masto nelaimę – apėmė daugiau kaip trečdalį Lietuvos teritorijos. 1980 02 25 Biržuose didžiausias sudėtinio apšalo ir šlapio sniego apdrabos skersmuo siekė 68 milimetrus.
pūga
Žiemos šventės
Svarbiausios žiemos šventės: Kalėdos, Naujieji metai, Trys Karaliai, Lietuvos valstybės atkūrimo diena (Vasario 16 Aktas), Užgavėnės (dažniausiai; šventės laikas kinta nuo 02 03 iki 03 09).
užšalęs Svisločius (Baltarusija)
žiemą prie upės
Cirvija (Trakų rajono savivaldybės teritorija)
keliai žiemą (Kukutėliai, Ignalinos rajono savivaldybės teritorija)
pėdsakas ant sniego
lapė
sninga
žiemos pramogos
Kalėdos (prakartėlė)
1163
2271