žigà (angl. jig), vienas populiariausių baroko epochos (ypač 1650–1750) instrumentinių šokių, dažnai baigiamoji siuitos dalis (po alemandos, kurantės ir sarabandos).
Atsirado iš airių šokio žigos (žiga). Europoje išryškėjo žigos 2 atmainos – prancūziškoji ir itališkoji. Prancūziškoji žiga vidutinio ar greito tempo, porinio (siuitose liutniai) ar trejinio (siuitose klavesinui) metro, taškuotojo ritmo, imitacinės faktūros. Tokias žigas kūrė J. Gaultier, D. Gaultier, N.‑A. Lebègue ’as, J. H. d’Anglebert’as, J. Ch. de Chambonnières’as, J.‑B. Lully, F. Couperinas.
Itališkoji žiga greitesnė (dažniausiai presto tempo), 12/8 metro, homofoninės figūracinės faktūros, simetriškų frazių. Jas kūrė A. Corelli, A. Vivaldi, G. B. Vitali, G. Tartini. Prancūziškosios žigos vyrauja C. H. Grauno, J. J. Frobergerio, G. F. Händelio, J. S. Bacho ir kitų vokiečių kompozitorių kūryboje. Žigos stilizacijų yra C. A. Debussy, M. Regerio, A. Schönbergo, I. Stravinskio kūryboje.
660