Zimbãbvės istòrija
Ikiistoriniai ir ankstyvieji laikai
Pirmieji gyventojai dabartinės Zimbabvės teritorijoje įsikūrė prieš 500 tūkstančių metų, paleolito epochoje. Manoma, kad seniausių regiono gyventojų palikuonys yra sanai (šiuo metu gyvenantys Botsvanoje, Kalahario dykumoje). Į dykumą sanus išstūmė iš šiaurės atsikėlę bantai (dabartinių mašonų protėviai), pasiekę Zimbabvę 5–10 amžiuje. Pirmasis bantų įkurtas valstybinis darinys buvo Mapungubvės karalystė (900–1300) Limpopo ir Šašės upių santakoje (dabartinės Pietų Afrikos Limpopo provincija). Atsikėlę iš Mapungubvės bantai įkūrė Zimbabvės karalystę (1220–1450). Jai žlugus, susikūrė Monomotapos (apie 10 a.–1693) karalystė. 17 a. viduryje iškilo Rozvio valstybė (gyvavo iki 19 a. vidurio), kuri iki 17 a. pabaigos nukariavo visą Monomotapą (Monomotapos valdovai tapo Rozvio vasalais). 1830 į dabartinės Zimbabvės teritoriją prasidėjo keltis ndebeliai (matabeliai) iš Pietų Afrikos. 1866 ndebeliai (vadas Moselekatsė) nukariavo Rozvio valstybę ir pavergė mašonų gentis.
Didžiosios Zimbabvės bokštai (11–14 a.)
Kolonijiniai laikai
19 a. viduryje į šalį pradėjo skverbtis afrikanai (būrai) ir britai. 1889 britų deimantų magnatas C. J. Rhodes’as įsteigė Britanijos Pietų Afrikos bendrovę. Jos tikslas buvo nutiesti geležinkelio liniją nuo Kimberley Pietų Afrikoje iki Zambezės upės, skatinti imigraciją, kolonizaciją bei prekybą ir užsitikrinti teises į naudingąsias iškasenas, mainais suteikiant saugumo garantijas ir teisių apsaugą genčių vadams. Įveikusi vietos gyventojų (ndebelių ir mašonų) pasipriešinimą, 19 a. 10 dešimtmetyje bendrovė užėmė Limpopo ir Zambezės tarpupį ir teritoriją į šiaurę nuo Zambezės iki Tanganikos ežero. 1895 bendrovės valdoma teritorija pavadinta Rodezija. 1898 regionas į pietus nuo Zambezės pavadintas Pietų Rodezija (dabartinė Zimbabvė). Teritorija į šiaurę nuo Zambezės padalinta į du administracinius vienetus – Šiaurės Rytų ir Šiaurės Vakarų Rodeziją (1910 sujungti į Šiaurės Rodeziją; dabartinė Zambija). Buvo nutiesti geležinkeliai, vystoma kalnakasybos pramonė (aukso ir deimantų gavyba). Augo baltųjų naujakurių skaičius (1892 jų buvo 1500, 1905 – 12 500, 1911 – 23 600). 1923 Didžiosios Britanijos vyriausybė perėmė bendrovės pietinės dalies valdymą, Pietų Rodezija paskelbta savivaldžia kolonija (per 1922 referendumą kolonistai atmetė pasiūlymą prijungti šalį prie Pietų Afrikos Sąjungos). Didžiosios Britanijos vyriausybė išlaikė užsienio reikalų kontrolę ir veto teisę priimant tiesioginį poveikį afrikiečiams gyventojams turinčius įstatymus.
Tarp I ir II pasaulinių karų sparčiai augo ekonomika, paremta aukso, vario ir kitų naudingųjų iškasenų gavyba. Svarbiausios žemės ūkio šakos buvo kukurūzų, tabako auginimas ir galvijininkystė. Po II pasaulinio karo smarkiai išaugo baltųjų imigracija į šalį. Didėjantis baltųjų skaičius ir vario gavybos bumas Šiaurės Rodezijoje skatino siekti abiejų teritorijų suvienijimo. 1953 sukurta Rodezijos ir Niasalando federacija. Ją sudarė Pietų Rodezijos kolonija, Šiaurės Rodezijos ir Niasalando (dabartinis Malavis) protektoratai. Federacijos statusas buvo aukštesnis nei kolonijos, bet žemesnis nei dominijos. Junginio politiniame gyvenime dominavo Pietų Rodezijos baltieji. 1957 priimtas naujas rinkimų įstatymas numatė juodaodžiams turto ir išsilavinimo cenzą.
Stiprėjo afrikiečių gyventojų politinis sąmoningumas, didėjo priešiškumas federacijos idėjai. J. M. N. Nkomo ir jo šalininkai įkūrė Pietų Rodezijos nacionalinio kongreso partiją. Ją 1959 uždraudus, 1960 įsteigta Nacionalinė demokratų partija, jos pirmininku išrinktas J. M. N. Nkomo. 1961 uždraudus ir šią partiją, 1962 J. M. N. Nkomo įkūrė Zimbabvės afrikiečių liaudies sąjungą (ZAPU), kuri taip pat netrukus uždrausta. 1963 nuo ZAPU atsiskyrė R. G. Mugabe vadovaujama frakcija, įkurta promaoistinė Zimbabvės afrikiečių nacionalinė sąjunga (ZANU). Išsivadavimo judėjimas susiskaldė etniniu pagrindu. ZAPU rėmė ndebeliai (dauguma jų gyveno Matebelando regione), ZANU palaikė mašonų etninė dauguma. 1962 rinkimus laimėjo konservatyvus baltųjų mažumos Rodezijos frontas. 1963 Rodezijos ir Niasalando federacija panaikinta (1964 Zambija ir Malavis paskelbė nepriklausomybę). Pietų Rodezijai grąžintas ankstesnis kolonijos statusas. Rodezijos fronto tikslas buvo Rodezijos nepriklausomybė užtikrinant baltųjų mažumos valdymą. Per 1965 rinkimus Rodezijos frontas laimėjo visas baltiesiems skirtas vietas.
I. D. Smithas pasirašo Rodezijos nepriklausomybės deklaraciją (1965 11 11)
Baltųjų mažumos valdymas
Po kelių nesėkmingų bandymų įtikinti Didžiąją Britaniją suteikti nepriklausomybę, 1965 11 11 Pietų Rodezijos vyriausybė, kurią sudarė Rodezijos fronto nariai (nuo 1964 vadovas I. D. Smithas), pasirašė vienašališką nepriklausomybės deklaraciją (valstybė deklaracijoje pavadinta Rodezija). Didžioji Britanija nepriklausomybės nepripažino ir jos prašymu Jungtinių Tautų Saugumo taryba pritaikė Rodezijai ekonomines sankcijas. Rodezijos vyriausybė nutraukė visus ryšius su Tautų Sandrauga. 1969 priimta nauja konstitucija, įtvirtinusi baltųjų mažumos valdžią, 1970 Rodezija pasiskelbė respublika.
Rodeziją rėmė Pietų Afrikos Respublika ir Portugalija (iki 1974). 1971 sušvelninus opozicijai taikomus apribojimus įsteigtas trečiasis juodaodžių nacionalinis judėjimas – Jungtinė afrikiečių nacionalinė taryba (vadovas A. T. Muzorewa). Šis judėjimas veikė legaliai ir laikėsi nuosaikios pozicijos, derėjosi su baltųjų mažumos vyriausybe.
Uždraustos ZANU ir ZAPU partijos 20 a. 7 dešimtmečio pabaigoje šalies viduje pradėjo partizaninę kovą, gretimose šalyse turėjo karines bazes (Zambijoje ir Botsvanoje, nuo 1975 ZANU pagrindinė bazė buvo Mozambike). ZAPU veiklą rėmė SSRS, ZANU – Kinija. 1976 pabaigoje koordinuoti ZANU ir ZAPU veiklą įkurtas Patriotų frontas. Jį rėmė Afrikos vienybės organizacija ir su Rodezija besiribojančios valstybės, kuriose valdė juodaodžių dauguma. Sustiprėjo ginkluota kova. Rodezijos vyriausybė patyrė stiprėjantį diplomatinį, karinį ir ekonominį spaudimą.
1977 I. D. Smithas pripažino būtinybę siekti vidaus susitarimo. 1978 pasiektas susitarimas su nuosaikiais juodaodžių lyderiais, įskaitant A. T. Muzorewa, dėl pereinamojo laikotarpio vyriausybės rinkimų. Ši vyriausybė turėjo užtikrinti rinkimų teisės suteikimą visiems juodaodžiams ir apsaugoti baltųjų politinius bei ekonominius interesus. Rinkimus laimėjo Jungtinė afrikiečių nacionalinė taryba, jos lyderis A. T. Muzorewa išrinktas vyriausybės vadovu. Šalis pavadinta Rodezija-Zimbabve. Patriotų frontas nedalyvavo rinkimuose, atsisakė remti naująją vyriausybę ir tęsė ginkluotą kovą.
Nepriklausomybės laikai
1979 09 Didžiosios Britanijos iniciatyva Londone surengta taikos konferencija, kurioje dalyvavo visos konflikto šalys. Tarpininkaujant Didžiajai Britanijai, 1979 12 pereinamojo laikotarpio vyriausybė ir Patriotų frontas pasirašė susitarimą dėl paliaubų ir rinkimų, kuriuose dalyvaus Patriotų frontas. Pereinamuoju laikotarpiu iki rinkimų šalis vėl paskelbta kolonija, valdymą perėmė Didžiosios Britanijos gubernatorius. 1980 02 vykusius rinkimus laimėjo ZANU, pakeitusi pavadinimą į Zimbabvės afrikiečių nacionalinę sąjungą–Patriotų frontą (ZANU–PF). Pirmuoju ministru pirmininku tapo ZANU–PF vadovas R. G. Mugabe.
pirmieji nepriklausomos Zimbabvės vadovai: prezidentas C. Banana (dešinėje) ir ministras pirmininkas R. G. Mugabe (1980 04 18)
1980 04 18 Zimbabvė paskelbta nepriklausoma respublika, Tautų Sandraugos nare, ją pripažino tarptautinė bendruomenė. R. G. Mugabe vyriausybė ėmėsi priemonių mažinti rasinę ir turtinę nelygybę, perskirstyti baltųjų mažumos valdomą žemę, skatinti ekonomikos plėtrą. Ilgalaikiu tikslu paskelbtas vienpartinės socialistinės valstybės sukūrimas. 20 a. 9 dešimtmetyje didelę žalą ekonomikai padarė sausra ir baltųjų emigracija. Padėtį šalyje apsunkino etniniai nesutarimai tarp ZANU–PF (rėmė daugumą gyventojų sudarantys mašonai) ir ZAPU (rėmė Matebelando regione gyvenantys ndebeliai). 1982 R. G. Mugabe atleido iš kabineto ZAPU lyderį J. M. N. Nkomo, apkaltinęs jį rengus perversmą. Kiti ZAPU vadovai buvo suimti. J. M. N. Nkomo šalininkai Matebelando regione sukilo, prasidėjo pilietinis karas. Kovos liovėsi tik 1987 R. G. Mugabei ir J. M. N. Nkomo pasiekus susitarimą. ZAPU įtraukta į ZANU–PF. 1987 panaikintas ministro pirmininko postas, R. G. Mugabe tapo prezidentu. Jo valdymas tapo vis labiau autoritarinis.
20 a. 9 ir 10 dešimtmetyje vykdyta aktyvaus valstybės kišimosi į ekonominę veiklą politika. Pradėta reguliuosti atlyginimus ir kainas. Smarkiai išaugusios valstybės sektoriaus išlaidos lėmė didelį biudžeto deficitą. Užsienio politikoje orientuotasi į komunistines valstybes (Kiniją ir Šiaurės Korėją).
Zimbabvė 21 amžiuje
2002 pradėta įgyvendinti radikali žemės reforma. 20 a. 10 dešimtmečio pabaigoje 70 % ariamosios žemės priklausė baltiesiems, kurie sudarė mažiau kaip 1 % gyventojų. Žemės reforma turėjo išspręsti nedarbo problemą ir sustiprinti vargingesnių visuomenės sluoksnių paramą prezidentui ir vyriausybei. Numatyta agresyvi baltųjų valdomų ūkių konfiskavimo programa, išdalijant žemę bedarbiams ir nepriklausomybės karų veteranams. Daugiau kaip pusė baltųjų fermerių buvo priversti atsisakyti nuosavybės ir palikti šalį. Dauguma naujųjų savininkų nebuvo pasirengę savarankiškai ūkininkauti. Žymiai sumažėjo žemės ūkio našumas, šalyje atsirado maisto produktų stygius. Blogėjant šalies ekonomikos padėčiai stiprėjo valdžios represijos ir opozicijos veiklos suvaržymai. 2002 dėl valdžios per rinkimus naudoto smurto ir rinkimų rezultatų klastojimo Tautų Sandrauga vieneriems metams sustabdė Zimbabvės narystę šioje organizacijoje. 2003 12 Zimbabvė išstojo iš Tautų Sandraugos.
Dėl vykdomos žemės konfiskavimo politikos ir vėluojant grąžinti ankstesnes paskolas, dauguma paramos teikėjų, tarp jų ir Tarptautinis valiutos fondas, nutraukė ekonominę pagalbą. Infliacija tapo nevaldoma – 2008 vasarą ji viršijo 10 mln. procentų ribą. Drastiškai augo kainos. Nedarbo lygis šalyje siekė 75 %. Daug gyventojų išvyko iš šalies – daugiausia į Pietų Afrikos Respubliką.
2009 naujoji vyriausybė ėmėsi pastangų pagerinti šalies ekonomikos padėtį. 2009 sustabdytas Zimbabvės dolerio, kaip oficialios atsiskaitymo priemonės, galiojimas, leista naudoti įvairias užsienio valiutas. Tai sustabdė infliaciją ir skatino ekonominį stabilumą. Restruktūrizuotas žemės ūkio ir kalnakasybos sektorius. Šios priemonės ir padidėjusios kai kurių Zimbabvės eksportuojamų prekių kainos prisidėjo prie ekonomikos atsigavimo vėlesniais metais.
2013 priimta nauja konstitucija dar labiau įtvirtino R. G. Mugabe valdžią. 2013 jis laimėjo eilinius prezidento, ZANU–PF – parlamento rinkimus. Opozicija rinkimus boikotavo ir jų rezultatų nepripažino.
Po karinio perversmo 2017 11 R. G. Mugabe faktiškai nušalintas nuo valdžios, jam pradėta rengti apkaltos procedūrą; 11 21 R. G. Mugabe atsistatydino. 2017 11 24 prezidentu tapo ZANU–PF vadovu 11 17 išrinktas Emmersonas Mnangagwa. 2018 07 30 jis laimėjo visuotinius prezidento rinkimus (inauguruotas 08 26), parlamento rinkimus vėl laimėjo ZANU–PF (surinko 52,35 % rinkėjų balsų).
Jungtinių Tautų, Afrikos Sąjungos, Pietų Afrikos plėtros bendrijos (1980), Rytų ir Pietų Afrikos bendrosios rinkos (1981) narė. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1992.
3197
Zimbabvės konstitucinė santvarka
Zimbabvės partijos ir profsąjungos
Zimbabvės ginkluotosios pajėgos