žinduõliai (Mammalia), chordinių (Chordata) tipo, stuburinių (Vertebrata) potipio gyvūnų klasė. 2 poklasiai: pirmažvėriai (Prototheria; 1 būrys – kloakiniai) ir tikrieji žinduoliai (Theria), pastarieji dalijami į 2 infraklases – sterbliniai, arba žemesnieji žinduoliai, ir aukštesnieji žinduoliai, arba placentiniai. Apie 5500 rūšių, kurios skirstomos į 18–29 būrius, 153 šeimas ir 1229 gentis. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje vyksta intensyvi žinduolių klasifikacijos revizija (pvz., irklakojai priskiriami plėšriesiems; sterbliniai, vabzdžiaėdžiai skaidomi į keletą būrių). Gausiausi būriai: graužikai (apie 2300 rūšių), šikšnosparniai (apie 1200), primatai (apie 400, priklauso ir žmogus), plėšrieji (apie 280), poranagiai (apie 240); mažiausi būriai: kloakiniai (3) ir vamzdžiadančiai (1 rūšis).
Žinduoliai yra aukščiausios organizacijos stuburiniai gyvūnai, turintys dideles galvos smegenis. Visi žinduoliai (išskyrus kloakinius) yra gyvavedžiai. Kvėpuoja plaučiais, yra šiltakraujai (išskyrus ilgaamžiškiausią graužiką – plikąjį smėlrausį). Jauniklius maitina pienu. Sausumos žinduolių kūnas nuo 3,5 cm ilgio, 1,5 g masės (muskusinio etruskų kirstuko, kiaulianosio šikšnosparnio) iki 7,5 m ir 5–7,5 t (savaninio dramblio) bei jūrinių žinduolių – iki 33 m ilgio, 150 t masės (mėlynojo banginio). Neryškių spalvų (išskyrus kai kurių rūšių beždžiones). Dažniausiai galva vidutinio dydžio, kaklas gerai išsivystęs, liemuo ilgas, 4 penkiapirštės galūnės palyginti ilgos, uodega plona, labai nevienodo ilgio. Beveik visų žinduolių (išskyrus banginius) oda apaugusi plaukais; dalis plaukų pakitę į vibrises (juntamuosius plaukus), šerius, dyglius. Kai kurie žinduoliai greta plaukų dar turi ir raginių žvynų (pvz., žiurkės ir pelės ant uodegų). Kiti raginiai odos dariniai: nagai, ragų makštys, kanopos. Žinduolių odoje yra riebalų, prakaito, kvapiųjų (pvz., muskuso), pieno liaukų (aukštesnieji žinduoliai turi 1–11 porų).
Kaukolė su pirmuoju kaklo slanksteliu jungiasi 2 pakaušio krumpliais. Apatinis žandas susideda tik iš dantikaulio, kuris tiesiogiai jungiasi su kaukole. Yra 3 klausomieji kauleliai (plaktukas, priekalas ir kilpelė). Dantys heterodontiniai (skirstomi į kandžius, iltis, prieškrūminius ir krūminius), glūdi alveolėse. Dantų neturi kloakiniai, bedančiai banginiai, skujuočiai, skruzdėdos. Stuburo slanksteliai platiceliniai (plokščiais sąnariniais paviršiais, su meniskais). Kaklo slankstelių dažniausiai 7, labai retai 6 (pvz., lamantinų) arba 6–10 (kai kurių tinginių). Krūtinės slankstelių dažniausiai 12–15, rečiau 9–24, juosmens 2–9, uodegos 3–49. Peties lankas, palyginti su kitais stuburiniais gyvūnais, labai pakitęs: nėra varnakaulio (išskyrus kloakinius), kai kurių žinduolių (poranagių, plėšriųjų) redukuotas raktikaulis. Galūnės dažniausiai penkiapirštės, kai kurių virtusios plaukmenimis (irklakojų) arba priekinės – sparnais (šikšnosparnių). Kai kurie žinduoliai neturi užpakalinių galūnių, yra tik jų nedidelės liekanos (banginių). Kai kurių žinduolių pirmas (I) ir antras (II) pirštai dažniausiai redukuoti (poranagių), kartais išlikęs tik vienas (trečias, III) pirštas (arklinių).
žinduolio (triušio) griaučiai: 1 – kaukolė, 2 – kaklo slanksteliai, 3 – krūtinės slanksteliai, 4 – juosmens slanksteliai, 5 – kryžkaulis, 6 – uodegos slanksteliai, 7 – sėdynkaulis, 8 – gaktikaulis, 9 – šlaunikaulis, 10 – kelio girnelė, 11 – blauzdikaulis, 12 – šeivikaulis, 13 – kulnakaulis, 14 – šokikaulis, 15 – padikaulis, 16 – šonkauliai, 17 – riešakauliai, 18 – delnakauliai, 19 – alkūnkaulis, 20 – stipinkaulis, 21 – petikaulis, 22 – mentė
Galvos smegenys susideda iš didžiųjų pusrutulių, smegenėlių, vidurinių, tarpinių ir pailgųjų smegenų. Didžiuosius pusrutulius dengianti smegenų žievė sudaro smegenų apsiaustą. Iš galvos smegenų pamato išeina 12 porų galvos nervų.
Uoslės organai susitelkę uodžiamojoje nosies ertmės srityje (viršutiniame jos trečdalyje). Uoslė yra daugumos žinduolių pagrindinė orientavimosi priemonė. Klausa gera. Kitaip negu kiti stuburiniai, žinduoliai turi išorinę ausį. Kai kurie žinduoliai naudoja ultragarsą echolokacijai (šikšnosparniai, kai kurie kirstukai, jūrų liūtai, kašalotai), bendravimui – infragarsą (drambliai). Rega menka, išskyrus beždžionių ir atviruose plotuose gyvenančių žinduolių (poranagių ir neporanagių, kai kurių plėšriųjų), binokulinė (į objektą gali žiūrėti abiem akimis). Kai kurių naktinių žinduolių (ilgakulnių) akys labai didelės, o žemėje gyvenančių (aklių) – aptrauktos odiška plėvele.
Širdis iš 4 kamerų, veninis kraujas nesimaišo su arteriniu. Kitaip negu kiti stuburiniams, žinduoliams kvėpuoti padeda diafragma. Joje yra raumenų, kuriems susitraukus diafragma suplokštėja, todėl krūtinės ertmė padidėja. Raumenims atsipalaidavus diafragma darosi iškilesnė, krūtinės ertmė sumažėja. Didėjant krūtinės ertmei oras įkvepiamas, mažėjant – iškvepiamas.
Burnos ertmę nuo nosies ertmės skiria gomurys, jos šonuose yra minkšti raumeningi skruostai, dugne – liežuvis. Į burnos ertmę atsiveria 4 poros seilių liaukų. Skrandžio dydis ir sandara priklauso nuo mitybos būdo. Atrajotojų skrandis didelis, iš 4 dalių: didžiojo prieskrandžio, tinklainio, knygenų ir šliužo. Plėšriųjų skrandis nedidelis. Žarnos įvairaus ilgio, žolėdžių ilgesnės negu mėsėdžių; yra ilga akloji žarna, ypač gerai ji išvystyta kiškiažvėrių, bebrų, ondatrų, damanų (pastarieji jų turi net 3). Žarnynas į išorę atsiveria analine anga.
Žinduolių inkstai, palyginti su kitų sausumos stuburinių gyvūnų, nedideli, dažniausiai pupos formos, yra juosmens srityje, abipus stuburo. Kloakinių žinduolių šlapimtakiai atsiveria į šlapimo ir lytinį sinusą, iš ten – į kloaką, aukštesniųjų žinduolių – į šlapimo pūslę.
Lytiniai organai susideda iš porinių sėklidžių ir kiaušidžių. Daugelio žinduolių (vabzdžiaėdžių, graužikų, šikšnosparnių, daugumos plėšriųjų) patinai ir patelės išoriškai beveik nesiskiria. Žemesnieji žinduoliai turi porinę makštį. Aukštesniųjų žinduolių makštys suaugusios į neporinį lataką, jų gimda būna dviguba (abi gimdos atsiveria į makštį; pvz., daugumos graužikų, dramblių), dviskiltė (abi gimdos jungiasi pamatais ir į makštį atsiveria bendra anga; pelių, kiaulių, kai kurių plėšriųjų), dviragė (abi gimdos suaugusios iki pusės; vabzdžiaėdžių, daugumos poranagių, banginių), vienguba (abi gimdos suaugusios visu ilgiu; beždžionių, kai kurių šikšnosparnių, žmogaus).
Apvaisinimas vidinis. Gemalas, išskyrus kloakinių, vystosi motinos organizme. Tikrąją placentą turi tik kai kurie sterbliniai ir visi aukštesnieji žinduoliai. Nėštumo laikas įvairus (oposumo 12–13 d., pelės apie 20 d., dramblio apie 630 d.). Vienų žinduolių (triušio) jaunikliai gimsta pliki akli, kitų (nutrijos) ką tik atvesti geba plaukti paskui motiną, maitintis. Lytinio brendimo laikas nevienodas: vieni (peliniai graužikai) subręsta po 1,5–2 mėn., kiti (dramblys) – po 20 metų.
Ilgai gyvena tik tie žinduoliai, kurių ontogenezė lėta (dramblys gyvena 50–70 m.); kiti gyvena trumpiau (šimpanzės 50–60 m., arklys 40–50 m., žiurkė apie 30 mėn.). Vieni žinduoliai (pvz., vilkai) gyvena tam tikroje teritorijoje, kurios ribas žymi kvapiųjų liaukų išskyromis, šlapimu, ekskrementais, saugo ją nuo kitų tos pačios rūšies individų; kiti (šiauriniai elniai), ieškodami maisto, atlieka sezonines migracijas; dar kiti (lemingai), kai jų daug prisiveisia ir trūksta maisto, masiškai migruoja už arealo ribų ir žūsta. Kai kurie žinduoliai (vilkai, šermuonėliai, žebenkštys) paplitę labai plačiai – visame Šiaurės pusrutulyje, kiti – siaurai (orangutanai gyvena tik Sumatros ir Kalimantano salose). Žinduolių populiacijos, bandos viduje egzistuoja sudėtingi individų tarpusavio ryšiai.
Žinduoliai gyvena sausumoje ir vandenyje, jų yra beveik visose ekologinėse nišose. Vieni (pvz., neporanagiai, plėšrieji) juda sausumoje remdamiesi 4 galūnėmis, kiti (šokliai, kengūros) šokuoja užpakalinėmis galūnėmis, dar kiti (beždžionės, tupajos, voverės) gyvena medžiuose, turi stveriamąsias galūnes, kabią uodegą. Kai kurie žinduoliai prisitaikę gyventi įsirausę į žemę (kurmiai, akliai), yra skraidančių (šikšnosparniai), vandenyje gyvenančių, bet išeinančių veistis į sausumą (ruoniai), prisitaikiusių gyventi tik vandenyje (banginiai, sirenos). Dauguma žinduolių yra eurifagai, kai kurie monofagai (koala minta tik kai kurių eukaliptų rūšių lapais).
Žinduoliai yra dauguma naminių gyvūnų. Kai kurie žinduoliai (dalis graužikų) kenkia žemės ūkio augalams, platina infekcines žmogaus, naminių gyvulių ir paukščių ligas. Laukiniai žinduoliai medžiojami mėsai, taukams, kailiui, pantams, auginami žvėrininkystės ir elnininkystės ūkiuose. Iš kai kurių žinduolių (bebrų, kašalotų, kabargų, avijaučių, kurmėnų, ondatrų, viverų) gaunama medžiagų (bebro sruoglių, spermaceto, muskuso), kurios naudojamos medicinoje ir parfumerijoje. Kai kurios vertingos žinduolių rūšys aklimatizuojamos (Europoje ir Azijoje kanadinė audinė, ondatra), reaklimatizuojamos (upinis bebras, sabalas, stumbras). Nykstančios rūšys saugomos rezervatuose ir draustiniuose. Dėl besaikės medžioklės kai kurios rūšys (jūrų karvė, kai kurios antilopių rūšys) išnyko, kitos rūšys (kulanas, orangutanai) gali greitai išnykti.
Žinduoliai kildinami iš mezozojaus eroje gyvenusių žvėriaroplių. Pirmųjų žinduolių (Decodonta, Triconodonta, Eupantotheria) liekanų randama viršutinio triaso sluoksniuose. Apatinėje kreidoje atsirado sterbliniai ir vabzdžiaėdžiai. Ypač sparčiai žinduoliai vystėsi eoceno laikotarpiu. Žinduolius tiria zoologijos šaka teriologija.
2005