žiniãsklaida, visuomenės informavimo priemonės ir periodinis informacijos skleidimas jų sistema; spaudoje ir internete skelbiamos publikacijos, transliuojamos radijo bei televizijos laidos. Žiniasklaidos priemonės ne tik suteikia informaciją ir jos analizę, atlieka pramogų, viešųjų ryšių funkcijas, skelbia rinkos tyrimus, reklamą, bet ir skleidžia tam tikrą ideologiją, formuoja visuomenės požiūrį į socialinius reiškinius, propaguoja tam tikrą gyvenimo būdą, polinkius, madas. Demokratinėse šalyse žiniasklaida palaiko piliečių ir valstybės komunikaciją, įtraukia piliečius į socialinį, politinį gyvenimą, yra laikoma svarbia valstybės institucijų kontrolės priemone, jai garantuojama spaudos laisvė. Žiniasklaidos pagrindinės rūšys (pagal naudojamą technologiją): spauda (knygos, laikraščiai, žurnalai ir kita spausdinta žiniasklaida – skrajutės ir kita), elektroninė žiniasklaida (audio – radijas, garso įrašai, audiovizualinė – televizija, vaizdo įrašai), kinas, internetas. Prie žiniasklaidos dažnai priskiriama mobilusis ryšys, kompiuteriniai žaidimai, elektroniniai reklaminiai ir informaciniai skydai. Pagal sklaidos regioną žiniasklaida skirstoma į tarptautinę, nacionalinę ir regioninę, pagal auditoriją – bendrą ir specializuotą, pagal informacijos kokybę – žinių ir nuomonių, analitinę ir bulvarinę bei mišrią žiniasklaidą. Kokybiškai žiniasklaidai būdinga kruopštesnis faktų patikimumo tikrinimas, analitiškumas, nuosaikumas. Masinė žiniasklaida orientuojasi į pramogas, ieško sensacijų. Esama kitų skirstymo kriterijų – pagal steigėją, periodiškumą, tiražą, finansavimą, legalumą ir kita. Žiniasklaidos pagrindiniai darbuotojai: leidėjai, žurnalistai, reporteriai, redaktoriai.
Žiniasklaidos atsiradimo prielaida buvo rašto sukūrimas, pradžia – spaudos preso išradimas (15 a. vidurys). 19 a. pabaigoje atsirado garso įrašų, kinas, apie 1910 – radijas, apie 1950 – televizija. Iki 20 a. vidurio vyravo spauda, 20 a. antroje pusėje – radijas ir televizija. 20 a. 10 dešimtmetyje atsiradęs internetas sukūrė naujų žiniasklaidos formų – elektroninį paštą, internetines svetaines, tinklaraščius, socialinius tinklus, tinklalaides ir kita. 21 a. pradžioje internetinė žiniasklaida perima naujienų agentūrų funkciją visą parą informuoti visuomenę, sujungia kitas žiniasklaidos rūšis – daugelis didesnių laikraščių turi internetinius variantus, internete transliuojami filmai, radijo ir televizijos laidos. Internetinei žiniasklaidai būdinga didesnis operatyvumas, atvirumas ir interaktyvumas.
LIETUVOJE žiniasklaidos veiklą reglamentuoja Visuomenės informavimo įstatymas (1996). Dar Lietuvos žiniasklaida.