žinójimo sociològija, kognitỹvinė sociològija, sociologijos šaka, tirianti socialinių veiksnių poveikį pažinimo procesui ir jo rezultatams (idėjoms, sąvokoms, įsitikinimams ir kita), šio poveikio mastą, ribas, svarbiausius veiksnius ir padarinius. Žinojimo sociologija perima su tiriamais klausimais susijusias mokslo istorijos (mokslinio atradimo konteksto ir jo pagrindimo logikos), mokslo filosofijos, epistemologijos sąvokas ir problemas, o šie mokslai remiasi žinojimo sociologijos tyrimais.
Žinojimo sociologijos ištakomis laikoma K. Marxo idėja, kad žmonių sąmonę lemia jų socialinė būtis, ir É. Durkheimo teiginys, kad žmonių pažinimo pagrindą sudarančios klasifikavimo sistemos yra socialinės kilmės. Žinojimo sociologijos terminą sukūrė M. Scheleris veikale Žinojimo sociologijos problemos (Probleme einer Soziologie des Wissens 1924). Žinojimo sociologijos pradžia taip pat laikomas K. Mannheimo veikalas Ideologija ir utopija (Ideologie und Utopie 1929). M. Schelerio ideologija prieštarauja K. Marxui ir siekia parodyti, kad ekonominiai ir politiniai veiksniai nelemia žmonių dvasinės veiklos (tai yra idealių veiksnių), nors gali spartinti arba lėtinti jos raidą. M. Scheleris išskyrė realiąją ir kultūros sociologiją. Realioji sociologija tiria sritį, kurią lemia žmonių gyvybiniai poreikiai (alkis, dauginimosi ir galios instinktai, įvairūs potraukiai) ir jų santykis su aplinka. Kultūros sociologija tiria idealiąją sritį (tiesas, idėjas, vertybes) ir jos poveikį visuomenei. M. Scheleris visuomenę laikė žmonių gyvenimo realiosios ir idealiosios sričių sąveikos rezultatu, kuris tik iš dalies priklauso nuo socialinių sąlygų. K. Mannheimas, kitaip nei M. Scheleris, tiria ne abstrakčiai metafiziškai suprantamą žinojimą, o jo konkrečias formas (sąvokas, idėjas, koncepcijas), kurios atsiranda istorijos būvyje ir susiklosto į įvairias ideologijas. Visas žinojimo formas (išskyrus gamtos mokslų ir matematikos) lemia konkrečios istorinės ir socialinės aplinkybės. Žinojimo sociologijos, kaip teorijos, uždavinys – paaiškinti žinojimo egzistencinį sąlygotumą, o žinojimo sociologijos, kaip istorinio sociologinio tyrimo, uždavinys – stebėti šį sąlygotumą praeities ir dabarties žinojimo kontekste. Anot K. Mannheimo, egzistencinio žinojimo sąlygotumas veda ne į reliatyvizmą, bet į vadinamąjį reliacionizmą – supratimą, kad tam tikrose mąstymo srityse įmanomos tik santykinės tiesos, priklausančios nuo subjektyvių vertybių ir socialinio konteksto.
Sociologas W. Starkas (Austrija) atskyrė žinojimo ir ideologijos tyrimus, kuriuos K. Mannheimas tapatino (veikiamas K. Marxo). W. Starkas žinojimo sociologijos objektu laiko žinojimo socialinį nulėmimą, kai žinojimas siejamas su tiesos (tai yra tikrovės faktų žinojimo) sąvoka, o ideologija – su klaidingos sąmonės ir žinojimo iškraipymo reiškiniais, kurie yra už žinojimo sociologijos ribų. P. Bergeris ir T. Luckmannas veikale Socialinis tikrovės konstravimas (The Social Construction of Reality 1966) žinojimo sociologijos objektu laiko tai, ką žmonės mano esant žinojimu nepaisant jo vertės ir vertinant jį tam tikrais kriterijais. Žinojimas ir tikrovė susiję abipusio kūrimo dialektiniu ryšiu. Ši idėja paskatino metodologiškai naujus prasmės socialinio kūrimo tyrimus, kurie yra ne priežastiniai, o semiotiniai. C. J. Geertzas teigė, kad žinojimo ir kultūros tyrimai yra ne dėsnių ieškantis eksperimentinis, bet prasmės ieškantis interpretacinis mokslas. Veikale Ideologija kaip kultūros sistema (Ideology as a Cultural System 1964) jis kritikuoja K. Mannheimo ir W. Starko Žinojimo sociologiją dėl ideologijos išankstinės neigiamos sampratos. Anot C. J. Geertzo, ideologiją reikia traktuoti neutraliai, kaip vieną iš daugelio visuomenėje egzistuojančių simbolinių sistemų, kuri siekia nesuprantamas socialines situacijas paversti reikšmingomis, jas interpretuoti taip, kad patekus į jas būtų galima siekti savų tikslų. Atsisakius vertinančio požiūrio ideologija ir žinojimo kitos formos tampa ne žinojimo, o prasmės sociologijos problema. Po šio semiotinio sociologijos posūkio žinojimo tyrimai susilieja su kultūros, kaip simbolinių formų, sociologija, kultūros tarpdalykinėmis studijomis ir postpozityvistinio požiūrio kitais tyrimais. Jų objektas – kultūros, kaip simbolinės sistemos, kūrimo, suvokimo ir sklaidos būdai. Priešinga postpozityvizmui kryptimi (siaurinant žinojimo sąvokas ir įvedant priežastinį aiškinimą) buvo plėtojama naujoji mokslinio žinojimo sociologija, ji 20 a. 8 dešimtmetyje suklestėjo Europoje. Žymiausi jos atstovai priklauso Edinburgo (D. Blooras, B. Barnesas) ir Batho (H. Collinsas) mokykloms, kuriose žinojimas suprantamas kaip mokslo žinios, o pagrindinis svarstomas klausimas – kas yra pripažįstama moksliniu žinojimu ir kaip tas pripažinimas vyksta (H. Collinsas). Edinburgo mokykla išgarsėjo vadinamąja stipriąja (kuri reiškė priežastingumo, nešališkumo, simetriškumo ir refleksyvumo principus), o Batho – empirinio reliatyvizmo programa. Abiejų mokyklų pažiūros priešingos mokslo raidos loginei teorijai (K. R. Popperis, I. Lakatosas) ir institucinei mokslo sociologijai (R. K. Mertonas).
LIETUVOJE publikacijų žinojimo sociologijos temomis yra paskelbę A. Gedutis, L. Kraniauskas, A. Poviliūnas, A. Rimkutė, A. Valantiejus.
2054