žirgų kapai

žirg kapa, kapai su palaidotais (dažniausiai nedegintais) žirgais. Datuojami 7–14 amžiumi. Lietuvoje randami Vidurio Lietuvoje (1300 žirgų kapų), Žemaitijoje (130), Rytų Lietuvoje (90). Dažniausiai laidotas kniūbsčias sveikas žirgas. Mirusieji laidoti su 1 ar net 18 (Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas 1382) žirgų. Kartais kapo duobė buvo iškasama taip, kad gyvas žirgas negalėtų išlipti. Toks laidojimo būdas sietinas su aprašytais prūsų papročiais prieš sudeginimą žirgą nuvarginti. Retesnis laidojimo būdas – laidoti žirgo galvą ir priekines kojas arba pasturgalį; taip žirgus laidojusios kai kurios germanų gentys žirgo dalims priskirdavo tam tikrą maginę reikšmę. Laidojimo būdas, kai laidojamos pavienės žirgo dalys, sietinas su ritualinėmis puotomis. Panašus paprotys 10 a. gyvavo rusų gentyse. Žirgų kapai sietini su besiformuojančia kariauna, vertintini kaip aukos mirusiajam. Kapuose randama žirgo aprangos liekanų: kamanų apkaustų, balnakilpių, žąslų, apkalų, diržų skirstiklių, sagčių, amuletų (kabučių), žirgo kaklui ir uodegai puošti antkaklių ir žiedų.