žirondstai (pranc. Girondins, pagal Gironde’os departamento pavadinimą), Prancūzijos revoliucijos laikotarpio nuosaikiųjų respublikonų politinė grupė. Žymiausi vadovai: J. P. Brissot, P. V. Vergniaud, J.‑M. Roland (jos salone žirondistai dažnai rinkosi) ir jos vyras J.‑M. Roland’as, A. de Condorcet. Ankstyvuoju revoliucijos laikotarpiu buvo jakobinų dešinysis sparnas, kovojo prieš absoliutizmą, siekė demokratinės respublikos su konstitucinėmis žmogaus teisių ir visų piliečių lygybės garantijomis. Atstovavo pasiturinčių provincijos miestiečių interesams, pasižymėjo oratoriniais gabumais ir idealizmu, bet jiems trūko organizuotumo. Nuo 1791 rudens ėmė konfliktuoti su kairiaisiais jakobinais (montanjarais), siūlė prieš feodalinę Europą pradėti karą, kuris suvienytų tautą ir paskleistų revoliucijos idėjas užsienyje. 1792 03 24 karalius Liudvikas XVI sudarė žirondistų vyriausybę (04 20 ji paskelbė karą Austrijai), bet birželio mėn. ją paleido.
1792 08 10 nuvertus monarchiją žirondistai tapo įtakingiausia Nacionalinio Konvento grupe. Nepritarė revoliuciniam terorui, bandė ginti provincijų teises nuo Paryžiaus sankiulotų savivalės, išgelbėti Liudviką XVI nuo mirties bausmės. 1792 10 žirondistai pašalinti iš Jakobinų klubo, 1793 05 31–06 02 (montanjarams organizavus prieš žirondistus nukreiptą sukilimą Paryžiuje) – iš Nacionalinio Konvento. Daugelis žirondistų pabėgo į provinciją, bandė sukelti pilietinį karą prieš jakobinų vyriausybę, bet jų maištai Normandijoje ir Pietų Prancūzijoje buvo nuslopinti. 1793 10 31 žymiausi Paryžiuje likę žirondistai (21 žm.) giljotinuoti, dauguma provincijoje besislapsčiusių žirondistų veikėjų vėliau t. p. nubausti mirtimi ar nusižudė. Likę gyvi žirondistų deputatai grįžo į Nacionalinį Konventą po 1794 07 27 Termidoro perversmo.