žmogaus imunodeficito viruso liga

žmogaũs imunodeficto vruso ligà, ŽIV ligà, patologinis procesas, sukeliamas vieno iš dviejų retrovirusų (ŽIV-1 arba ŽIV-2), pasireiškiantis laipsnišku imuniteto nykimu, kuris lemia oportunistinių infekcijų, piktybinių ir kitų ligų išsivystymą.

ŽIV virusas (3D vaizdas)

ŽIV ligos stadijos: inkubacinis laikotarpis, ūminės ŽIV infekcijos sindromas, lėtinė besimptomė infekcija, simptominė ŽIV liga, įgytas imuniteto nepakankamumo sindromas (AIDS). ŽIV ligos inkubacinis laikotarpis trunka 3–24 savaites (naujų technologijų ŽIV tyrimai leidžia sutrumpinti inkubacinį laikotarpį iki 10 dienų). Šiuo laikotarpiu nepavyksta aptikti ŽIV antikūnų ir nėra jokių ligos simptomų. Ūminės ŽIV infekcijos sindromas pasireiškia karščiavimu, limfmazgių padidėjimu, gerklės, raumenų, sąnarių skausmais, odos bėrimu (panašu į gripo simptomus) ir trunka 2–6 savaites. Lėtinė besimptomė ŽIV ligos stadija vidutiniškai trunka 5–7 metus ir jokių ligos simptomų nėra, tačiau tyrimų dėl ŽIV rezultatai yra teigiami. Simptominės ŽIV ligos stadijoje dažniausiai nustatomi padidėję limfmazgiai (ilgiau kaip 3 mėnesius) bei būdingi kiti susilpnėjusios imuninės sistemos simptomai.

Įgytas imuniteto nepakankamumo sindromas – tai vėlyvoji ŽIV ligos stadija, kuriai būdinga įvairios kilmės infekcinės ligos ir (arba) piktybiniai navikai. Jei pirmą kartą ŽIV infekcija asmeniui nustatoma AIDS stadijoje, yra teigiama, kad tai vėlyva ŽIV infekcijos diagnozė. ŽIV liga, įskaitant AIDS, gydoma antiretrovirusiniais vaistais (ARV), kurie nesunaikina ŽIV, bet slopina virusų dauginimąsi, todėl sumažėja ŽIV infekcijos progresavimo greitis. Gydymas ARV keičia natūralią ŽIV ligos eigą, mažina mirtingumą nuo AIDS. ŽIV ligos gydymo veiksmingumas vertinamas pagal virusų koncentracijos (ŽIV ribonukleorūgšties; RNR) kiekį kraujuje. Jei ŽIV ligos gydymas veiksmingas, pasiekiama, kad ŽIV RNR kraujuje neaptinkama, tačiau tai nereiškia, kad virusai pasišalino iš organizmo – tiesiog ŽIV koncentracija kraujuje yra tokia maža, kad laboratoriškai jos nustatyti neįmanoma. Nuo ŽIV RNR koncentracijos kraujuje priklauso organizmo skysčių užkrečiamumas. Jei virusų koncentracijos kraujuje neįmanoma nustatyti, ŽIV perdavimo rizika yra maža, tačiau ji nelygi nuliui (rizika užsikrėsti ŽIV išlieka).

ŽIV infekcijos diagnostikai naudojami laboratoriniai ir greitieji ŽIV nustatymo tyrimai (testai). Tyrimams gali būti imama kraujo (iš venos arba iš piršto), seilių ar kitų biologinių skysčių.

ŽIV liga neišgydoma, nes nėra vaistų, kurie sunaikintų virusus organizme. Antiretrovirusiniais vaistais slopinamas ŽIV dauginimasis. Svarbiausia priemonė apsisaugoti nuo ŽIV infekcijos – prevencija. Riziką užsikrėsti ŽIV lytinių santykių metu mažina tinkamas prezervatyvų naudojimas; perdavimo per kraują riziką mažina vienkartinių priemonių, skirtų invazinėms procedūroms (medicinos, grožio) naudojimas; perinatalinio (iš motinos vaikui) perdavimo rizika sumažinama skiriant antiretrovirusinius vaistus ŽIV užsikrėtusiai nėščiajai, taikant tinkamą gimdymo taktiką (esant atitinkamiems laboratoriniams rodikliams atliekamas Cezario pjūvis), taikant prevencinį naujagimio gydymą ir atsisakant žindyti naujagimį motinos pienu.

3177