žmogaũs infèkcinės lgos, įvairios kilmės ligos. Žmogaus infekcinės ligos ekonomiškai stipriose šalyse sudaro 20–40 % visų ligų, silpnose – gerokai daugiau (ypač paplitusi maliarija, tuberkuliozė, žmogaus imunodeficito viruso liga bei žarnyno infekcijos).
Pagal kilmę infekcinėmis reikėtų laikyti ne tik tradicines, bet ir daugelį plaučių, šlapimo takų, lytinių organų, ausų, akių, odos, minkštųjų audinių uždegiminių ligų, kurias sukelia mikroorganizmai. Infekcinė liga gali būti vietinė (židininė), kai užkratas lieka įsiskverbimo vietoje; organizme pasklidęs užkratas ar jo toksinai sukelia bendrą ligą. Ji gali nepasireikšti jokiais simptomais, likti slapta (latentine), nustatoma tik laboratoriniais ar instrumentiniais metodais. Infekcinė liga laikoma tipiška, kai randami visi pagrindiniai jos simptomai; jei pastebimi tik kai kurie simptomai arba jie greitai išnyksta, liga vadinama blankia (abortine) ir dažniausiai esti lengva. Jei sergama iki 3 mėnesio, liga vadinama ūmine, 3–6 mėn. – poūme, ilgiau kaip 6 mėn. – lėtine. Pasikartojanti liga vadinama recidyvuojančia, jei yra keli sukėlėjai – mišria. Būdingos ligos savybės yra sukėlėjo specifiškumas (tam tikras gyvas sukėlėjas ar jo toksinai sukelia tam tikrą infekcinę ligą), užkrečiamumas (epidemiškumas būdingas daugumai infekcinių ligų), cikliška ligos eiga (būna inkubacinis – slaptas, prodrominis – pradinis, ligos įkarščio bei sveikimo laikotarpiai; tai pastebima sergant ne visomis ligomis, ypač jei jos kartojasi ar tampa lėtinės). Karščiavimas, odos bei gleivinių išbėrimai būdingi daugeliui infekcinių ligų, nepasireiškia sergant stablige, botulizmu, virusiniais hepatitais, daugeliu žarnyno infekcijų. Specifinė alergija ir imunitetas, vėliau atsparumas ligos sukėlėjui būdinga ne visoms infekcinėms ligoms. Pagal užsikrėtimo būdus ir mikrobų lokalizaciją organizme skiriamos šios ligos grupės: kvėpavimo takų (gripas, tymai, difterija, meningokokinė infekcija), žarnyno (vidurių šiltinė, dizenterija, cholera, virusinis A hepatitas), kraujo arba transmisinės (maliarija, leišmaniozė, dėmėtoji šiltinė), odos bei žaizdų (rožė, stabligė, pasiutligė). Kai kurios, ypač gyvūnų infekcinės ligos (zoonozės – maras, tuliaremija, juodligė), ŽIV, virusinių B ir C hepatitų, herpesvirusų sukeliamos infekcinės ligos gali plisti įvairiais būdais (per kraują, medicinos instrumentus, buitiniu ar lytiniu būdu, per placentą iš motinos vaisiui). Dabar infekcinės ligos dažniau grupuojamos pagal jų sukėlėjus ir pažeistas organų sistemas, pvz., bakterinės žarnyno, virusinės plaučių, centrinės nervų sistemos, lytiškai plintančios ligos.
Skiriamos infekcinių ligų grupės ir pagal kitus ypatumus: ypač pavojingos karantininės, konvencinės (pvz., maras, cholera, virusinės hemoraginės karštligės, geltonoji karštligė, beždžionių raupai), keliautojų infekcinė liga (užsikrečiama keliaujant po ekonomiškai silpnas šalis), hospitalinės infekcinės ligos (užsikrečiama gydymo įstaigose), gamtinės židininės infekcinės ligos (tuliaremija, virusiniai encefalitai, hemoraginės karštligės), lytiškai plintančios (sifilis, gonorėja), įgimtos infekcinės ligos (raudonukė, toksoplazmozė), vaikų infekcinės ligos (tymai, vėjaraupiai, kokliušas). Infekcinės ligos diagnozuojamos įvairiais klinikiniais, laboratoriniais ir instrumentiniais tyrimais, nustatomas sukėlėjas, prieš jį susidarę antikūnai. Ligos gydomos antimikrobiniais vaistais, serumais, taikoma simptominė terapija. Priklausomai nuo infekcinės ligos pobūdžio ligonis izoliuojamas, jo aplinka dezinfekuojama. Efektyviausia infekcinės ligos profilaktikos priemonė – vakcina.
1955
-infekcinės ligos