žmogaũs kokcidiòzės, invazinės ligos. Sukelia kai kurios kokcidijų rūšys. Lietuvoje dažniausiai diagnozuojama toksoplazmozė, rečiau – kriptosporidiozė, kitos kokcidiozės (hemosporidiozė, izosporiazė, ciklosporiazė, sarkocistozė) paplitusios tropinio ir subtropinio klimato šalyse. Dauginantis kokcidijoms susiformuoja oocista, kurioje subręsta sporozoitai, turintys invazinių savybių. Kokcidijos vystosi šeimininko žarnų epitelyje ir sutrikdo enterocitų funkciją. Su išmatomis išsiskyrusios kokcidijos subręsta išorinėje aplinkoje, esant palankioms šilumos ir drėgmės sąlygoms tampa invazinėmis. Kokcidiozėmis užsikrečiama netiesioginio kontakto keliu, per užterštas daržoves ir uogas, vandenį, neplautas rankas. Dauguma kokcidiozių yra nesimptominės, bet pasitaiko sunkios gyvybei grėsmingos būklės, ypač ligoniams, kurių nusilpęs imunitetas (pvz., ŽIV infekuotiems, vartojantiems imunosupresantus). Būdinga viduriavimas, besitęsiantis 2–3 savaites, kūno masės mažėjimas. Ligoniai, dažnai besituštinantys vandeningomis išmatomis, gali netekti 2–20 litrų skysčių per dieną. Klinikiniai simptomai gali būti panašūs į dirglios storosios žarnos sindromo. Diagnozuojama mikroskopu išmatose nustačius sukėlėjus. Gydymas simptominis: atkuriama skysčių ir elektrolitų pusiausvyra. Antimikrobinis gydymas retai efektyvus, kartais skiriama antihelmintinių vaistų. Kokcidiozių profilaktikai ir ligos plitimui stabdyti tikrinamas maisto ir vandens užterštumas, svarbi asmens higiena. Labai svarbu išaiškinti ilgiau kaip mėnesį viduriuojančius asmenis, ypač keliavusius į atogrąžų ir paatogrąžių šalis.
1955