žmogaũs konstitùcija, organizmo morfologinės ir fiziologinės savybės. Žmogaus konstituciją dažniausiai apibūdina fizinė kūno sudėtis, morfologiniai, fiziologiniai, psichofiziologiniai ir psichologiniai ypatumai. Šiuos susijusius požymius daugiausia lemia genotipas. Sukurta daug konstitucijos klasifikavimo schemų. Dažniausiai skirstoma pagal kūno formą, siejant ją su fiziologinėmis funkcijomis, elgesiu ir polinkiu į ligas.
Morfologinis aspektas
Daugiausia buvo tiriamas morfologinis aspektas. Seniausias yra vizualinis, aprašomasis metodas, paremtas griežtai besiskiriančiais (diskrečiais) variantais. Diskretūs kraštutiniai variantai (ištįsęs asteniškas ar apvalainas pikniškas, atletiškas raumeninis) sudaro tik nedidelę žmonių dalį; dauguma priklauso mišriems variantams. Nuo 20 a. pabaigos siekiama vertinti objektyviais kiekybiniais metodais – nuo paprasto balų skaičiavimo iki sudėtingų matematinių tyrimų (diskriminantinės funkcijos, dauginės regresijos, faktorialinės analizės). Morfologinės konstitucijos schemose labiausiai paplitusi kūno sudėtis: plataus siauro sudėjimo arba vyraujanti tendencija augti į plotį (brachimorfija, eurisomija) ar į ilgį (dolichomorfija, leptosomija) ir kaulų raumenų bei riebalinio audinio. Žmogaus polinkis į lieknumą ar kresnumą neretai išryškėja jau vaikystėje ir gali išlikti iki gyvenimo pabaigos. Kūno proporcijas vertinant indeksų metodu skiriami trys pagrindiniai variantai: dolichomorfinis (siauras liemuo, ilgos galūnės), mezomorfinis (vidutiniai indeksai), brachimorfinis (platus liemuo, trumpos kojos). Kaulų raumenų ir riebalinio audinio proporcijas lemia pagrindinių kūno dalių raidos variacijos. Taikomi įvairūs metodai: balai, frakcionavimas (netiesioginis vertinimas pagal specialias formules), rentgenografiniai, biocheminiai ir biofizikiniai metodai (pvz., šlapimo kreatininas naudojamas kaip raumeninės dalies raidos rodiklis), izotopiniai metodai (nustatomas vandens, bendras riebalų kiekis). Lytiniai skirtumai ryškūs jau brendimo periodu: raumeninė dalis didesnė vyrams, riebalų – moterims. Pagal topografiją skiriami du pagrindiniai riebalų kaupimo tipai: androidinis (vyriškasis; riebalai yra liemens srityje, riebalų ląstelės smulkios, greitai kaupia ir praranda riebalus) ir ginoidinis (moteriškasis; stambesnės ir stabilesnės riebalų ląstelės kaupiasi pilvo, sėdmenų ir šlaunų srityje). Be šių pagrindinių kūno sudėjimo proporcijų, morfologinės konstitucijos schemose t. p. naudojamos: makro- ir mikrosomijos (bendras kūno matmenų varijavimas), andro- ir ginekomorfijos (pagal lytinio dimorfizmo ryškumą) proporcijos. Konkrečiose klasifikavimo schemose šios proporcijos sudaro derinius. Labiausiai paplitusios vokiečių psichiatro E. Kretschmerio ir amerikiečių psichologo W. Sheldono sistemos. E. Kretschmeris išskyrė 3 pagrindinius konstitucijos tipus: piknišką (kresnas, plati krūtinė, minkštos kūno formos dėl didelio riebalų sluoksnio, galūnės trumpos, ant trumpo kaklo didelė apskrita galva, vyrai linkę plikti), atletišką (raumeningas, platūs pečiai, siauras dubuo, ryškus raumenų reljefas, dideli kaulai, tvirtos galūnės, ant tvirto kaklo pailga galva, gruboki veido bruožai, ryškus plaukuotumas) ir astenišką (laibas, plokščia krūtinė, siauri pečiai, kūnas liesas, plonas poodinis riebalų sluoksnis, ilgos plonos galūnės, ant ilgo plono kaklo nedidelė galva, siauras pailgas veidas). W. Sheldono klasifikacija remiasi kūno dalių pasiskirstymu: endomorfinis, mezomorfinis ir ektomorfinis tipas (pagal gemalinius lapelius – endodermą, mezodermą ir ektodermą). Kiekvienos kūno dalies dydis vertinamas pagal 7 balų skalę, somatotipas apibūdinamas trimis skaičiais. Somatotipas vertinamas naudojantis standartinėmis fotografijomis arba antropometrine programa, susidedančia iš 10 požymių (ūgis, kūno masė, riebalų klostės žasto, mentės, viršutinio klubakaulio dyglio ir blauzdos srityse, žasto ir šlaunies epifizių skersmenys ir sulenkto žasto bei blauzdos apimtys). Somatotipas 7–1–1 reiškia, kad vyrauja individo kūno sandaros endomorfinė sudėtinė dalis. Jam būdinga apvalios kūno formos, didelė apskrita galva, didelis pilvas ir dideli vidaus organai, galūnės trumpos ir silpnos, storas poodinis riebalų sluoksnis. Mezomorfinės sudėtinės dalies (1–7–1) variantas – klasikinis atletas: masyvi reljefiška galva, kvadratinis masyvus smakras, platūs pečiai ir krūtinė, raumeningos galūnės, poodinis riebalų sluoksnis neryškus (kūno sudėtis – daugiausia kaulai ir raumenys). Kraštutinis ektomorfijos variantas (1–1–7) – žmogus ištįsėlis; siauras liesas veidas, aukšta kakta, liesa siaura krūtinė, ilgos ir plonos galūnės, menkas poodinis riebalų sluoksnis. Moterų konstitucijai apibūdinti naudojamos modifikuotos schemos, kuriose atsižvelgiama į poodžio riebalų pasiskirstymą.
Fiziologinis aspektas
Kiekvienas žmogus pasižymi biocheminiu ir fiziologiniu individualumu. Norma laikomas tam tikras kiekvieno rodiklio svyravimų diapazonas, kuris yra didesnis negu morfologinė įvairovė. Daugelis rodiklių keičiasi su amžiumi, skiriasi vyrų ir moterų rodikliai. Morfologiniai ir fiziologiniai rodikliai susiję (daugiau su kūno mase negu su ūgiu), daugelis fiziometrinių – su raumenų ar riebalų sudėtine dalimi. Skiriasi somatotipų endokrininės formulės: mezomorfai (atletai) turi padidėjusį testosterono ir sumažėjusį kortizolio kiekį, pikniškos (endomorfiškos) moterys turi didesnį estrogenų kiekį. Pastebėtas tam tikras ryšys ir su imuninėmis organizmo savybėmis: astenikas rečiau būna B kraujo grupės, dažniausiai – 0, atletiškas tipas – atvirkščiai, dažniau turi B kraujo grupę.
Psichofiziologinis ir psichologinis konstitucijos aspektas
Daugiausia tiriama nervų sistemos tipologija ir temperamento požymiai. Ūmaus temperamento moterys ir agresyvaus elgesio vyrai turi didesnį testosterono kiekį. Psichologinės konstitucijos ankstyviausias ir tradicinis rodiklis yra psichologinių ir morfologinių ypatybių gretinimas. Konstitucinės ypatybės išryškėja patologijos, įvairių psichopatijos formų atvejais.
1390