žmogaũs leukèmija, kraujodaros organų navikinė liga. Reiškiasi nesubrendusių leukocitų (baltųjų kraujo kūnelių) ir jų kamieninių ląstelių nekontroliuojamu daugėjimu kaulų čiulpuose ir kraujuje. Navikinės ląstelės pamažu išstumia kitas kraujo ląsteles – trombocitus ir eritrocitus. Pagal kraujuje cirkuliuojančių leukocitų diferenciacijos ir subrendimo laipsnį, navikinių ląstelių santykį su normaliomis skiriama ūminė ir lėtinė leukemija: ūminės leukemijos navikinį audinį sudaro blastai, lėtinės – labiau subrendusios, bet funkciškai neaktyvios ląstelės. Pagal vyraujančių pažeistų ląstelių tipą skiriama limfocitinė leukemija (limfoleukemija, nustatomos navikinės limfocitų ir plazminių ląstelių formos) ir mieloidinė leukemija (mieloleukemija, mielogeninė, mielocitinė leukemija – pažeidžiama granulocitų kraujodara). Priežastys nežinomos, rizikos veiksniai: jonizuojančioji spinduliuotė, tam tikros cheminės medžiagos (pvz., esančios naftos produktuose, kai kuriuose plaukų dažuose), virusai (atrastas žmogaus T ląstelių leukemijos virusas), paveldimumas, chromosominės ligos (pvz., Downo liga). Serga daugiau vyrai, berniukai: leukemija sudaro apie 7–8 % vyrų ir apie 6 % moterų navikinių ligų. Ūminė limfocitinė (dar vadinama ūmine limfoblastine, pagrindinės navikinės ląstelės – nesubrendusios limfocitų ir plazminių ląstelių formos – limfoblastai) leukemija sudaro apie 10 % visų leukemijų, iš jų apie 80 % pasitaiko vaikams (dažniausia suserga 2–10 metų, dažniausia vaikų onkologinė liga), apie 20 % – suaugusiesiems. Ūminė mieloidinė (dar vadinama mieloblastine) sudaro apie 33 % visų leukemijų, serga dažniausia vyresni negu 65 metų suaugusieji (apie 80 %), rečiau – kūdikiai ir maži vaikai (sudaro apie 13–18 % vaikų leukemijų). Pagrindinis navikinis audinys – nesubrendusios granulocitų klono ląstelės – mieloblastai. Lėtinė limfocitinė leukemiją sudaro apie 26 % visų leukemijos atvejų Jungtinėse Amerikos Valstijose, Europos šalyse ir apie 10 % Azijos šalyse, serga dažniausia daugiau kaip 55 metų suaugusieji, būdingas funkciškai neaktyvių B limfocitų klono vešėjimas. Lėtinė mieloidinė leukemiją sudaro apie 20 % suaugusiųjų ir apie 1 % vaikų atvejų, suserga įvairaus amžiaus, dažnai jauni 20–29 metų, taip pat 40–50 metų suaugusieji. Ligai būdingos fazės: lėtinė, akceleracijos (nestabili, pereinamoji, progresuojanti) ir blastų krizės. Ligos pradžioje vyrauja labiau subrendę granulocitai, ligai progresuojant daugėja nesubrendusių piktybiškesnių formų mieloidinio kamieno ląstelių.
Dažniausi leukemijos simptomai: silpnumas, lėtinis nuovargis, neaiškios kilmės karščiavimas, svorio mažėjimas, apetito stoka, pilvo pūtimas, kaulų ir sąnarių skausmas. Kraujuje sumažėja leukocitų, galinčių atlikti apsauginę funkciją, todėl vargina dažnos bakterinės ir virusinės infekcijos, sumažėjus trombocitų sutrinka kraujo krešėjimas – būna hemoraginis odos, gleivinių bėrimas, kraujavimas iš dantenų ar nosies, kraujo gali atsirasti šlapime ar išmatose. Navikinės ląstelės kaupiasi limfoidiniuose organuose, padidėja limfmazgiai, kepenys, blužnis. Dėl eritrocitų sumažėjimo atsiranda mažakraujystė, blyškumas, dusulys, ypač atliekant fizinį krūvį. Kraujuje nustatoma leukocitozė, vyrauja įvairaus subrendimo laipsnio limfocitai ar granulocitai. Lėtinės leukemijos simptomų mažiau, jie ne tokie ryškūs, atsiranda pamažu. Diagnozuojama atlikus kraujo tyrimą, kaulų čiulpų punkciją. Gydymas priklauso nuo ligos formos, taikoma chemoterapija (citostatikais, gliukokortikoidais), leukaferezė, kaupų čiulpų transplantacija, kamieninių ląstelių terapija, naudojami interferonai, monokloniniai antikūnai, nukleozidai, citokinai (augimo faktoriai), taikoma simptominė terapija – gydomos infekcijos, perpilami trombocitai, eritrocitai, kartais chirurgiškai šalinama blužnis. Gydymo rezultatai ir išgyvenamumas priklauso nuo ligos formos, ligonio amžiaus; 2 metus išgyvena apie 20–80 % sergančiųjų.