žmogaũs papilòmos vruso infèkcija, virusinė, dažniausiai lėtinė liga, kai infekcijos sukėlėjas išlieka latentinėje fazėje, tačiau dėl rizikos veiksnių poveikio gali sukelti kliniškai įvairius odos, viršutinių kvėpavimo takų, lytinių organų gleivinių pažeidimus (įskaitant ikivėžinius pokyčius ir vėžį).
žmogaus papilomos virusas (3D vaizdas)
21 a. pradžioje žinoma daugiau kaip 100 žmogaus papilomos viruso (ŽPV) tipų, iš kurių apie 40 aptinkama lytinių organų gleivinėje. Kai kurie viruso tipai turi onkogeninių savybių ir gali sukelti vėžį. Pagal onkogeniškumą skiriami mažos vėžio rizikos (6, 11, 42, 43, 44) ir didelės vėžio rizikos (16, 18, 31, 33, 35, 39, 45, 50, 51, 53, 55, 56, 58, 59, 64, 68) ŽPV tipai. Mažos vėžio rizikos papilomos virusai dažniausiai susiję su gerybinėmis nosies ir burnos, gerklės, gerklų, lytinių takų papilomomis bei odos karpomis. Didelės rizikos ŽPV tipai susiję su vėžiniais susirgimais. Moksliniais tyrimais įrodytas ryšys tarp aukštos onkogeninės rizikos ŽPV 16 bei 18 tipų ir gimdos kaklelio vėžio. Vienas svarbiausių rizikos veiksnių, lemiančių gimdos kaklelio vėžio išsivystymą, – papilomos viruso infekcija lytiniuose takuose.
Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, šio viruso paplitimas įvairiose šalyse skirtingas ir priklauso nuo amžiaus, kada pradedami lytiniai santykiai, lytinių partnerių skaičiaus ir kitų veiksnių. Paplitimas skirtingose amžiaus grupėse gali skirtis 10 kartų. Pažymima, kad 8 iš 10 lytiškai aktyvių žmonių bent kartą savo gyvenime yra susidūrę su žmogaus papilomos virusu. Net ir tie asmenys, kurie turi tik vieną lytinį partnerį, t. p. gali užsikrėsti šiuo virusu.
Pagrindiniai rizikos veiksniai
Infekcijos šaltinis – žmogus, užsikrėtęs papilomos virusu. Infekcija gali užsikrėsti ir ją platinti tiek vyrai, tiek moterys. Plinta lytinių santykių (vaginalinių, oralinių, analinių) metu; infekuota motina virusą gali perduoti vaikui gimdymo metu, t. p. papilomos virusas plinta kontaktiniu būdu per odą bei gleivinių mikrotraumas. Žmogaus papilomos virusu galima užsikrėsti ne tik lytinių santykių metu, tačiau ir per bet kokį kontaktą su užsikrėtusio žmogaus lytiniais organais. Papilomos virusai lengviau įsiskverbia į odą, jei ji išsausėjusi, jos kraujotaka sutrikusi, gausiai prakaituojama. Karpos dažniausiai plinta per odos pažeidimus – įbrėžimus, įdrėskimus. Vienu metu galima užsikrėsti keliais ŽPV tipais.
Dažniausios ŽPV infekcijos priežastys yra ankstyvi (iki 16 m.) pirmieji lytiniai santykiai, didelis lytinių partnerių skaičius (daugiau kaip 1 per 12 mėn.) ar dažna jų kaita, sirgimas kita lytiškai plintančia infekcija (pvz., herpesvirusine infekcija, chlamidioze ar kita). Sergamumo genitalinėmis karpomis rizika priklauso nuo amžiaus grupės. Ši rizika žymiai padidėja 15–24 m. amžiaus moterų ir 20–29 m. vyrų amžiaus grupėse. Didžiausias abiejų lyčių sergamumas yra 20–29 m. amžiaus grupėje; vėliau, didėjant amžiui, moterų sergamumas reikšmingai krinta, bet vyrų iki 40 m. amžiaus išlieka didelis. Nustatyta, kad rizika užsikrėsti žmogaus papilomos virusu didėja daugėjant lytinių partnerių. Vyresnis amžius, didesnis lytinių partnerių skaičius, rūkymas, kitos lytiškai plintančios infekcijos bei analiniai santykiai mokslinėje literatūroje įvardijami kaip rizikos veiksniai sirgti anogenitalinėmis karpomis. Prezervatyvų nenaudojimas lytiniu santykių metu t. p. susijęs su didesne ŽPV perdavimo rizika. Pakankamas ir taisyklingas prezervatyvų naudojimas lytinių santykių metu sumažina genitalinių karpų riziką 60–70 %.
ŽVP sukeliamos ligos
Dažnai ŽPV užsikrėtę asmenys neturi jokių simptomų, niekuo nesiskundžia, tačiau jie yra viruso nešiotojai ir gali perduoti virusą kitiems asmenims. Maždaug apie 90 % ŽPV infekcijos atvejų per porą metų praeina savaime be jokio gydymo. Tais atvejais (10 %), kai ŽPV infekcija pasilieka organizme, neretai ji sukelia lėtinį uždegimą ar įvairias sveikatos problemas, kurios priklauso nuo ŽPV tipo. Ilgainiui ŽPV infekcija organizme gali sukelti audinių supiktybėjimą ir vėžį. Skirtingi ŽPV tipai sukelia skirtingas sveikatos problemas: odos ir genitalijų karpas (makšties, varpos, išangės, tarpvietės); gerklės, gerklų papilomatozę; makšties, varpos, išangės vėžį; gimdos kaklelio vėžį; tonzilių, liežuvio ir kitų lokalizacijų vėžį.
Apogenitalinės karpos. Daugumai (apie 75 %) lytiškai kontaktavusiųjų su asmenimis, turinčiais genitalinių karpų, pasireiškia papilomos viruso klinikinių simptomų. Infekcijos pasireiškimo inkubacijos laikotarpis trunka nuo 1 iki 8 mėnesių. Iš pradžių atsiranda kelios karpos, kurios ilgainiui didėja, plečiasi. Išorinių lytinių organų karpas dažniausiai (90–100 %) sukelia mažo onkogeniškumo ŽPV tipai. Karpos retai progresuoja į vėžinius susirgimus, tačiau tik 20–30 % jų išnyksta be gydymo. Žmogaus papilomos viruso genitalijų karpos dažniau paplitusios tarp lytiškai aktyvių žmonių, ypač tų, kurie dažnai keičia lytinius partnerius.
Po užsikrėtimo moterims karpos dažniausiai (73 %) išauga prie įėjimo į makštį (makšties prieangyje), ant mažųjų lytinių lūpų ir varputės (32 %), ant didžiųjų lytinių lūpų (31 %), tarpvietėje (23 %), makštyje (15 %), šlaplės angoje (8 %), gimdos kaklelyje (6 %). Ant mažųjų ir didžiųjų lytinių lūpų, makšties prieangyje, ant varputės atsiradusias genitalijų karpas galima nesunkiai pastebėti, tačiau makštyje, gimdos kaklelio srityje jos dažniausiai nesiskiria nuo nepažeistos gleivinės, todėl atskirti jas galima tik atliekant kolposkopiją.
Vyrams karpos dažniausiai išauga apyvarpės srityje (52 %), varpos galvutėje ar (kai nėra apyvarpės) varpos kūne (33 %), šlaplėje (23 %), kapšelyje (2 %), tarpvietės srityje (8 %), varpos pagrindo srityje (18 %). Varpos papilomos viruso infekcija dažnai nustatoma tarp heteroseksualių vyrų nepriklausomai nuo amžiaus. Praktikuojantiems analinius santykius tiek vyrams, tiek moterims karpos išauga išeinamojoje angoje ar aplink ją. Įvairiose gleivinių ir odos vietose užaugusios karpos ir papilomos pagal išvaizdą skiriasi: jos gali būti plokščios arba iškilios, pavienės ar daugybinės. Jų skersmuo būna 1–10 mm arba didesnis. Karpos neskausmingos, gali būti kūno ar balkšvos spalvos, išvaizda neretai primena žiedinį kopūstą; ŽPV tipai nulemia lokalizacijos skirtumus.
Žmogaus papilomos virusu užsikrėtę asmenys kartais skundžiasi genitalijų, tarpvietės niežėjimu, deginimu, skausmu ar kraujavimu iš genitalijų. Lėtinė viruso infekcija lytiniuose ir šlapimo takuose gali sumažinti lytinį potraukį, lemti skausmingą lytinį aktą, sunkesnį šlapinimąsi, skausmą pilvo apačioje, nereguliarius kraujavimus, išskyras iš lytinių takų, tačiau dažniausiai nebūna jokių simptomų. Jei genitalijų karpos negydomos, jų išvaizda ilgą laiką gali nesikeisti arba jos gali pradėti augti, didėti, plisti. Žmogaus papilomos viruso infekcija gali išlikti kelerius ir daugiau metų. Susilpnėjus imuninei sistemai subklinikinė genitalinė infekcija gali pereiti į kliniškai išreikštą. Asmenys, kuriems būdingas pirminis ar antrinis ląstelinis imunodeficitas, priklauso didelės rizikos grupei. Tokiems asmenims dažniau išauga papilomų ir karpų, po gydymo kurso jos dažniau atsinaujina, progresuoja.
Pirminis gydymo tikslas – karpų pašalinimas. Tai gali sumažinti ŽPV perdavimo riziką lytiniams partneriams. Visi karpų gydymo būdai negarantuoja visiško karpų ir ŽPV infekcijos išgydymo. Liga kartojasi apie 20–30 % atvejų. Gydymas gali būti vietinis – medikamentinis ar chirurginis (pvz., šalčio terapija, elektrokoaguliacija, gydymas lazeriu ir kita). Gydymo metodas pacientui parenkamas individualiai, jis priklauso nuo karpų rūšies, jų išplitimo. Pradinio gydymo trukmė daugumai pacientų – 1–6 mėnesiai.
Dažnai ŽPV užsikrėtę asmenys neturi jokių simptomų, niekuo nesiskundžia, tačiau yra viruso nešiotojai ir gali jį perduoti kitiems asmenims. Maždaug apie 90 % ŽPV infekcijos atvejų per porą metų be jokio gydymo praeina savaime. Tais atvejais (10 %), kai infekcija lieka organizme, neretai ji sukelia lėtinį uždegimą ar įvairias sveikatos problemas, kurios priklauso nuo ŽPV tipo. Ilgainiui viruso infekcija organizme gali sukelti audinių ląstelių supiktybėjimą ir vėžį.
Skirtingi ŽPV tipai sukelia skirtingas sveikatos problemas: odos ir genitalijų karpas (makšties, varpos, išangės, tarpvietės); gerklės, gerklų papilomatozę; makšties, varpos, išangės vėžį; gimdos kaklelio vėžį; tonzilių, liežuvio ir kitų lokalizacijų vėžį.
Anogenitalinės srities vėžiniai susirgimai. Lytiniu keliu plintantys onkogeniniai žmogaus papilomos virusai gali sukelti anogenitalinės srities (vulvos, varpos, išangės) vėžinius susirgimus. Mokslinių tyrimų duomenimis, 90 % išangės ir 40 % vulvos, vaginos ir varpos vėžinių susirgimų sukelia ŽPV infekcija. Onkogeniniai virusai vyrams gali sukelti tiesiosios žarnos vėžį. Tarp homoseksualių vyrų analinės srities vėžys nustatomas 17 kartų dažniau nei tarp heteroseksualių. Be to, analinės srities papilomos viruso infekcija bei intraepitelinė neoplazija yra dažna ir tarp ŽIV infekuotų, ir tarp neinfekuotų vyrų, kurie lytiškai santykiauja su vyrais. Moterims išorinių lytinių organų (vulvos) vėžys pasitaiko daug rečiau nei gimdos kaklelio vėžys, o vaginalinis vėžys – dar rečiau nei vulvos ir gimdos kaklelio vėžys.
Išangės vėžys tarp vyrų yra retas ir jo rizika susijusi su dideliu lytinių partnerių skaičiumi, vyrų lytiniais santykiais su vyrais bei rūkymu. Globaliai varpos vėžys yra gana retas ir siekia apie 0,5 % visų vėžio tipų, nustatomų vyrams. Apipjaustymas sumažina varpos vėžio riziką. Mokslinių tyrimų duomenimis, infekcija randama 88–94 % atvejų esant išangės vėžiui, 40–65 % esant vaginos vėžiui, 40–90 % – vulvos vėžiui, 40–50 % – varpos vėžiui. 16 tipo ŽPV dažniausiai sutinkamas esant ne gimdos kaklelio anogenitalinės srities vėžiams, o toliau pagal dažnumą yra 18, 31 ir 33 ŽPV tipai. 16 ŽPV tipas ir filogenetiškai į jį panašūs papilomos virusų tipai aptinkami esant plokščialąstelinei gimdos kaklelio karcinomai, 18 ŽPV tipas – adenokarcinomai. Gimdos kaklelio vėžiu dažniausiai serga vyresnės (40–50 m.) moterys. Moterys, kurios užsikrečia ŽPV būdamos 20–30 m., vėžiu suserga po 10 ar net 20 metų.
Burnos bei viršutinių kvėpavimo takų gleivinės pažeidimai. Lytinių oralinių santykių metu užsikrečiama ŽPV, kuris pažeidžia burnos ir kvėpavimo takų gleivinę. ŽPV (2, 6, 11 ir kiti tipai) sukelia kvėpavimo takų, ypač gerklų, gleivinės papilomatozę. Papilomos gali užkimšti kvėpavimo takus, sukelti gyvybei pavojingų komplikacijų: viršutinių kvėpavimo takų obstrukciją ar gerklų stenozę. Papilomos gali susiaurinti bronchų spindį, įsiskverbti net į plaučius ir skatinti infekcinį uždegiminį procesą, sukelti kvėpavimo takų ar kvėpavimo nepakankamumą. Kai kurie didelės rizikos ŽPV tipai gali sukelti liežuvio ir tonzilių vėžį (orofaringinės srities). Vėžys po užsikrėtimo ŽPV išsivysto ne iš karto, o po keliolikos metų. Ankstyvų specifinių šios lokalizacijos vėžio simptomų pacientai nejaučia, tačiau neretai jiems būdingi dažnesni peršalimai, skausmingas rijimas, užkimimas, ausies skausmai, padidėję kaklo limfmazgiai. Viršutinių kvėpavimo takų, ypač gerklų, papilomatozė gali pasireikšti įvairaus amžiaus žmonėms. Suaugusieji dažniausiai užsikrečia tiesioginio ar orogenitalinio kontakto metu nuo infekuoto partnerio. Vaikus, manoma, užkrečia infekuotos motinos per gimdymą ar kitais būdais. Orogenitalinės kilmės orofaringinės srities vėžiu tris kartus dažniau serga vyrai; dažniau serga suaugę vyresni nei 50 m. amžiaus asmenys. Su orofaringinės srities (burnos, ryklės, gerklų) vėžio rizika dažniausiai susiję ŽPV 16 ir ŽPV 18 tipai.
Gimdos kaklelio vėžys. 16 ir 18 ŽPV tipai yra labiausiai paplitę aukštos onkogeninės rizikos tipai, sukeliantys apie 70 % visų gimdos kaklelio vėžio atvejų. Aukštos onkogeninės rizikos ŽPV tipai sukelia gimdos kaklelio epitelio displaziją ir anomalių ląstelių augimą. Per maždaug 10–20 m. ŽPV paveiktos gimdos kaklelio epitelio ląstelės gali virsti piktybinėmis ir išsivystyti į gimdos kaklelio vėžį. Šios ligos dažnis pradeda didėti moterims nuo 35–40 m. amžiaus. Ne visos užsikrėtusios didelės rizikos ŽPV būtinai susirgs gimdos kaklelio vėžiu, tačiau vienai iš dešimties ši virusinė infekcija gali būti lemtinga. Aukštos rizikos ŽPV tipų infekcija dažniausiai diagnozuojama tik pradėjusioms lytinį gyvenimą merginoms. Vyresnėms moterims aukštos rizikos ŽPV tipų infekcija nustatoma rečiau. Tačiau, jei moteris užsikrečia aukštos rizikos ŽPV tipų infekcija vyresniame amžiuje, ši joms išlieka ilgiau, tikimybė vystytis ikivėžiniams pokyčiams ir vėžiui yra didesnė.
Profilaktika
Riziką užsikrėsti ŽPV infekcija mažina saugesnis lytinis elgesys, skiepai nuo ŽPV bei tinkama asmens higiena. Užsikrėtimo ŽPV riziką t. p. mažina susilaikymas nuo ankstyvų lytinių santykių, o juos pradėjus (ar turint naują partnerį) patartina naudoti prezervatyvą. Vyriški prezervatyvai dažniausiai neuždengia visų odos vietų, dėl to jų teikiama apsauga nuo ŽPV perdavimo nėra šimtaprocentinė; vis dėlto dažnesnis ir taisyklingas prezervatyvų naudojimas susijęs su mažesne ŽPV užsikrėtimo rizika. Tinkama asmens higiena: dažnas rankų plovimas, naudojimasis tik individualios asmens higienos priemonėmis (rankšluosčiais, kempinėmis, skutimosi peiliukais ir panašiai) t. p. gali sumažinti ŽPV perdavimo riziką.
Skiepai
Pirmoji vakcina licencijuota 2006. Europoje licencijuotos ir naudojamos 3 vakcinos – dvivalentė, keturvalentė ir devyniavalentė. Visose vakcinose yra antigenų, apsaugančių nuo 16 ir 18 ŽPV tipų sukeliamų ikivėžinių būklių, kurios yra susijusios su 71 % visų gimdos kaklelio vėžio atvejų visame pasaulyje. Keturvalentė vakcina yra licencijuota lytinių organų (gimdos kaklelio, vulvos ir makšties) bei išangės ikivėžinių pažeidimų profilaktikai bei papildomai apsaugo nuo 6 ir 11 ŽPV tipų sukeliamų būklių, kurios 90 % pasireiškia odos ir anogenitalinėmis karpomis. Devyniavalentė vakcina apsaugo nuo 16, 18, 6 ir 11 tipų bei nuo daugiau kaip 89 % ikivėžinių pažeidimų, susijusių su didelės onkologinės rizikos ŽPV 31, 33, 45, 52 ir 58 tipais. ŽPV skiepų dozių skaičius ir intervalai tarp jų priklauso nuo skiepijamo asmens amžiaus. Siekiama, kad paaugliai būtų paskiepijami iki lytinių santykių pradžios. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja skiepyti nuo ŽPV infekcijos 9–14 m. mergaites. Jaunoms mergaitėms (iki 15 m.) užtenka dviejų vakcinos dozių, tačiau vyresnėms mergaitėms ir moterims reikia 3 vakcinos dozių. Visos naudojamos vakcinos sukuria apsaugą nuo užsikrėtimo 16 ir 18 ŽPV tipais. Vakcinos yra profilaktinės –jeigu prieš skiepijantis buvo nustatyti ikivėžiniai pakitimai gimdos kaklelyje, makštyje, tai pasiskiepijus pokyčiai neišnyks ir paskiepytos moterys bus apsaugotos tik nuo tų ŽPV tipų, kuriais dar nėra užsikrėtusios. Skiepijimas sumažina riziką susirgti gimdos kaklelio ikivėžinėmis ligomis ir gimdos kaklelio vėžiu. Europos Sąjungos 24 šalyse skiepijama ne tik mergaitės, bet ir berniukai bei atitinkamo amžiaus vyrai (2022). Vyrams ŽPV infekcija t. p. gali sukelti lytinių organų bei kitų lokalizacijų vėžį. Manoma, berniukų vakcinacija galėtų apsaugoti jų būsimas partneres nuo užsikrėtimo, nes skiepai sumažina viruso perdavimo tikimybę. Kai kuriose šalyse nuo ŽPV nemokamai skiepijami vyrai, turintys lytinių santykių su vyrais. Pasaulinėje gimdos kaklelio vėžio eliminavimo strategijoje (2020) numatytas siekis iki 2030 pilnai paskiepyti 90 % mergaičių iki 15 m. amžiaus. Siekiant suteikti platesnę apsaugą nuo infekcijos daugelyje Europos Sąjungos šalių skiepijama devyniavalente vakcina.
Skiepai apsaugo ne tik nuo pirminio, bet ir nuo pakartotinio užsikrėtimo bei ligos atkryčio. Lietuvoje nuo 2016 nuo ŽPV infekcijos pagal vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių buvo skiepijamos tik 11 m. mergaitės, tačiau nuo 2023 02 skiepą gali gauti ir to paties amžiaus berniukai. Skiepijimo schemą sudaro 2 vakcinos dozės (tarp dozių turi būti ne trumpesnis kaip 6 mėn. laikotarpis). Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, 2016 nuo ŽPV infekcijos pirma skiepo doze paskiepytų 11 m. amžiaus mergaičių aprėptis siekė 12,5 %, 2021 – 60,7 %. Pilnai paskiepytų (dviem dozėmis) 12 m. amžiaus mergaičių aprėptis 2017 siekė 27,69 %, 2021 – 66,2 %.
-papilomos virusas; -papilomos infekcija; -anogenitalinės karpos
3177