žmogaũs raupa, pavojinga virusinė infekcinė liga. Būdinga karščiavimas, labai stiprus apsinuodijimas ir išbėrimas, kuris palieka odoje įdubusius randus. Infekcijos šaltinis – sergantis žmogus visą ligos ir sveikimo laiką (iki šašų nukritimo) – apie 3 savaites. Užsikrečiama nuo čiaudinčio ar kosinčio ligonio, rečiau per raupų virusu užterštus ligonio daiktus. Užkratas patenka pro kvėpavimo takus. Inkubacijos laikotarpis 12–15 dienų.
Ligos eiga
Liga prasideda staiga: ima krėsti šaltis, kūno temperatūra pakyla iki 40 ○C, skauda galvą, strėnas, jaučiamas silpnumas. Dažnai ligoniui sutrinka sąmonė, jis kliedi. Odą išberia panašiai, kaip sergant tymais ar skarlatina. Po 3 dienų temperatūra sumažėja, bet 4–5 ligos dieną prasideda tikrasis raupų bėrimas: ant veido, krūtinės, liemens, galūnių odos, burnos ir nosies gleivinės atsiranda rausvų dėmelių, kurios greitai virsta pūslelėmis su įdubusiu paviršiumi. Joms supūliavus ligonio būklė vėl pablogėja: pakyla temperatūra, jis tampa neramus, blaškosi, kliedi. Sprogusių pūslelių vietoje susidaro šašai, kurie per 11–12 dienų sudžiūsta, dar po 10 dienų nukrinta ir palieka įdubius randus. Liga trunka 35–45 paras.Skiriamos kelios raupų klinikinės formos. Ypač sunkiai sergama susiliejančiais raupais (bėrimui susiliejus susidaro didelių plokščių pūlinių) ir juodaisiais raupais (pūslelės nuo išsiliejusio į jas kraujo pajuosta, kraujuoja iš gleivinių; nuo šios formos raupų ligoniai dažnai miršta). Lengva forma serga skiepyti nuo raupų žmonės (nesusidaro pūslelių ir nelieka randų, pasveikstama per porą savaičių). Persirgus raupais susidaro ilgalaikis imunitetas.
Diagnostika ir gydymas
Gydoma specifiniu imunoglobulinu, bėrimams supūliavus – antibiotikais ir kitais vaistais. Labai svarbi tinkama ligonio slauga. Raupų kontrolės pagrindinės priemonės – ankstyva ligos diagnostika ir ligonių izoliavimas, sąlytį turėjusių asmenų nustatymas, jų vakcinacija, stebėjimas ir izoliavimas nustačius pirmuosius ligos požymius. Svarbiausias profilaktikos metodas – skiepijimas nuo raupų.
1955
-raupai