žmogaũs sámprata filosòfijoje. Filosofijoje žmogus suprantamas nevienodai. Senovės kinų, indų ir graikų filosofijoje žmogus laikytas būties, kosmo dalimi. Pasak Demokrito, žmogus yra visatos (makrokosmo) atspindys ir simbolis, mikrokosmas. Anot Platono, žmogaus esmė yra jo siela, kūnas yra sielos kalėjimas, laikina buveinė. Aristotelis suprato žmogų kaip gyvą būtybę, turinčią protingą sielą ir galinčią dalyvauti visuomeniniame, politiniame gyvenime. Antikoje susiformavo pagrindiniai klausimai: ar žmogus turi sielą, koks yra kūno ir sielos santykis, ar žmogus yra socialinė būtybė. Krikščionybėje žmogus suvokiamas kaip būtybė, Dievo sukurta pagal savo atvaizdą ir panašumą, įsigalėjo tomistinė koncepcija, teigianti, kad žmogų kaip vientisą esybę sudaro substancinė siela ir materialus kūnas. Renesanso mąstytojai (G. Pico della Mirandola) pabrėžė žmogaus autonomiškumą, beribį kūrybiškumą ir savęs tobulinimą, iškėlė žmogų kaip Visatos centro idėją, skelbė sielos ir kūno, žmogaus ir pasaulio harmonijos idealus. R. Descartes’as ir kiti racionalizmo atstovai išskirtine žmogaus savybe laikė mąstymą. R. Descartes’as išplėtojo ir išpopuliarino dualistinę žmogaus prigimties koncepciją (jos ištakos – Platono, Augustino idėjos), pagal kurią kiekvienas žmogus turi kūną ir sielą. Siela vadovauja žmogaus veiksmams, kūnas vykdo jos įsakus. Kūnas (jį suvokė kaip tam tikrą mašiną) yra pavaldus gamtos dėsniams ir todėl nelaisvas, siela yra laisva. Dualizmas būdingas ir I. Kantui – žmogus priklauso ir gamtos, ir dorovinės laisvės pasauliams. J. W. Goethe, J. G. Herderis ir romantizmo filosofai grįžo prie Renesanso žmogaus kaip vientisos būtybės suvokimo, plėtojo žmogaus egzistavimo istoriškumo idėją. Klasikinė vokiečių filosofija suprato žmogų kaip kultūros kūrėją, idealaus prado (proto, dvasios) išraišką, 19–20 amžiaus iracionalizmo atstovai (A. Schopenhaueris, S. A. Kierkegaard’as, F. Nietzsche ir kiti) – kaip potraukių, jausmų, valios ir kitų gyvybinių jėgų veikiamą būtybę. Egzistencializmo ir personalizmo sampratose žmogaus asmenybės problema yra esminė, šios teorijos neigia, kad žmogus gali būti suvokiamas tik kokiu nors vienu – biologiniu, psichologiniu, socialiniu, ar dvasiniu aspektu. Dar filosofinė antropologija.
žmogus
2271