žmogaũs téisės, visuomeninės vertybės – laisvės, imunitetai ir privilegijos, kurių žmogus gali reikalauti kiekvienoje visuomenėje, kurioje gyvena, neatsižvelgiant į tai, ar jas garantuoja nacionaliniai įstatymai. Žmogaus teisės yra visuotinės, universalios, nedalomos, viena kitą lemiančios, besiremiančios žmonių lygybės prieš įstatymus, lygiateisiškumo ir kitais principais, pripažįstamos visiems asmenims nepaisant jų individualių savybių.
Žmogaus teisių apsauga ir klasifikacija
Žmogaus teisių apsaugą reglamentuoja teisės ir kitos socialinės normos. Žmogaus teisės sudaro vieną svarbiausių konstitucinės teisės institutų. Visų demokratinių valstybių konstitucijose įtvirtintos žmogaus teisės sudaro vientisą ir darnią sistemą, yra vienodai svarbios, valstybė ir jos institucijos privalo garantuoti visų žmogaus teisių apsaugą.
žmogaus teisių logotipas (pristatytas Niujorke 2011 09 23)
Daugelio demokratinių valstybių konstitucijų (pvz., 1949 Vokietijos, 1983 Olandijos, 1992 Lietuvos) pirmieji skirsniai reglamentuoja žmogaus teises ir laisves. Žmogaus teisės klasifikuojamos įvairiai: pagal teisių turinį skiriama pilietinės, politinės ir ekonominės, socialinės ir kultūrinės, pagal teisinio įtvirtinimo pobūdį ir teisinę galią – pagrindinės konstitucinės, įtvirtintos konstitucijose (jų apsaugą garantuoja konstitucinės priežiūros institucijos), ir suformuluotos kituose teisės aktuose (pvz., baudžiamuosiuose, civiliniuose įstatymuose), pagal ribojimo galimybes – absoliučiai neribojamos (pvz., teisė į gyvybę, draudimas kankinti žmogų ir taikyti žiaurias bausmes) ir tam tikromis sąlygomis ribojamos (pvz., laisvė, nuosavybė, teisė į informaciją), pagal subjektus, kuriems jos taikomos, – vaikų, moterų, turinčių mažamečių vaikų, neįgaliųjų ir kitų (pvz., vaiko teisė augti šeimoje).
Žmogaus teisės dažniausiai yra individualios, bet kai kuriais atvejais gali būti kolektyvinės (pvz., teisė į taiką, gerovę, sveiką aplinką, tautų apsisprendimo, tautinių mažumų teisės), nors ir tuomet žmogaus teisės yra individualios (išskyrus tautų apsisprendimo teisę). Kartais gali būti siejamos su asmens konkrečiu statusu, pvz., teisė dalyvauti valdant savo šalį tiesiogiai ar per išrinktus atstovus, rinkimų teisės susijusios su pilietybe (politinės teisės).
Natūralistinis ir pozityvistinis požiūriai
Teisės teorijoje skiriama natūralistinis (prigimtinis; būdingas demokratinėms visuomenėms ir valstybėms) ir pozityvistinis (dažniausiai būdingas autoritarinėms arba totalitarinėms valstybėms) požiūris į žmogaus teisių esmę. Natūralistiniu požiūriu žmogaus teisės yra aukščiau valstybės ir savarankiškai egzistuojančios žmogaus prigimtinės teisės, valstybė ir visuomenė privalo jas tik saugoti ir rūpintis, kad jos būtų įgyvendintos. Pagal pozityvistinį požiūrį žmogaus teisės tiesiogiai siejamos su valstybės valdžia, kuri savo nuožiūra jas suteikia, nustato jų mastą ir panorėjusi gali jas siaurinti ar visiškai panaikinti. Šio požiūrio autoriai teigia, kad žmogus iš prigimties neturi jokių teisių, jos atsiranda tik iš tos organizuotos bendrijos, kurioje asmuo gyvena ir kuri gali laisvai manipuliuoti jo teisėmis. Abi šios doktrinos dažniausiai laikomos vienpusiškomis ir nepakankamomis.
Natūralistinio pažiūrio trūkumu laikoma tai, kad deklaruojamas žmogaus teisių neatimamumas nesvarstant, kaip jis dera su gyvenimo realijomis, asmens pareiga legalizuoti savo teises visuomenėje vykdant tam tikras pareigas, teisės pažeidimais, teisine atsakomybe, ribojančia žmogaus prigimtines teises, neatsakoma į klausimą, ar žmogus gimsta su subjektine teise ar tik su tokios teisės poreikiu (teisnumu), nes pati teisė yra ne biologinės, o socialinės prigimties. Pozityvistinio požiūrio neišsamumas aiškinamas tuo, kad valstybė iškeliama aukščiau asmens ir neieškoma objektyvių kriterijų, galinčių riboti valstybės savivalę teisėkūroje, nesigilinama, ar konkrečiuose įstatymuose įtvirtinama valstybės valdžios pagarba žmogaus teisėms ar savivalė tų teisių atžvilgiu. Pagal šį požiūrį svarbu ne įstatymo turinys, o tik jo formuluojama elgesio taisyklė. Propaguodami subjektyvistinę žmogaus teisių sampratą pozityvistinio požiūrio šalininkai gali pagrįsti visišką asmens beteisiškumą ir valstybės viešpatavimą asmens atžvilgiu.
prieš Aliaksandrą Lukašenką, nedemokratinius rinkimus ir pareigūnų smurtą pasisakančių bei orumo ir laisvės reikalaujančių žmonių mitingas Laisvės eisena Minske (Baltarusija, 2020 08 16)
Prigimtinės ir kitos žmogaus teisės
Pagal šiuolaikinę koncepciją žmogaus teisės yra prigimtinės, tai įtvirtinta visose po Antrojo pasaulinio karo priimtose tarptautinėse deklaracijose, konvencijose, paktuose, t. p. daugelio valstybių konstitucijose (ir Lietuvos), o pozityvioji teisė turi garantuoti prigimtines žmogaus teises ir laisves. Dėl žmogaus teisių prigimtinio pobūdžio jų išsamaus ir baigtinio sąrašo nėra (įvairių valstybių konstitucijose ir tarptautiniuose dokumentuose žmogaus teisių apsaugos klausimais pagrindinių teisių ir laisvių sąrašai nėra vienodi, skiriasi jų turinio išdėstymas), o neįrašytos konkrečios teisės nėra paneigiamos, jų reikšmė nesumenkinama. Žmogaus teisių teisinis įtvirtinimas priklauso nuo visuomenės raidos.
Pilietinės ir politinės teisės dažniausiai suprantamos kaip teisės, nustatytos Jungtinių Tautų dokumentuose. Asmeninių pilietinių teisių valstybė asmeniui nesuteikia, tik yra įpareigota jas saugoti ir garantuoti. Jas turi visi žmonės neatsižvelgiant į tai, kokioje šalyje jie gyvena, kokios valstybės yra piliečiai ar asmenys be pilietybės. Šiuo išplėstu pavidalu piliečių teisės ir laisvės įtvirtintos Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (1948, Lietuvoje įsigaliojo 1991), Europos žmogaus teisių konvencijoje (1950, Lietuvoje įsigaliojo 1995) ir jos papildomuose protokoluose bei daugelyje Jungtinių Tautų bei Europos Tarybos sutarčių dėl įvairių žmogaus teisių garantijų.
žmogaus teisių gynėjo Andrejaus Sacharovo skulptūra Jerevane (2019)
Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje pilietinės ir politinės bei ekonominės, socialinės ir kultūrinės žmogaus teisės formuluojamos kartu, pabrėžiant jų universalumą, Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių bei Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktuose (abu 1966, Lietuva prisijungė 1991) jos yra atskirtos. Socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės skiriamos nuo pilietinių ir politinių teisių remiantis tuo, kad pastarosios yra priskiriamos prie negatyvių teisių, tai yra šios teisės preziumuoja laisvę nuo valstybės (valstybei draudžiama jas pažeisti, kištis į jų realizavimą), jų įgyvendinimas nekainuoja (nors siekiant jas garantuoti t. p. reikia valstybės išlaidų, pvz., rinkimų teisei įgyvendinti), o socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės priskiriamos prie pozityvių teisių, tai yra joms reikalingi valstybės veiksmai ir išlaidos. Pilietinės ir politinės teisės kartais priskiriamos prie absoliutinių teisių, o socialinės, ekonominės, kultūrinės teisės laikomos programinėmis, įgyvendinamos laipsniškai, todėl prie tokių nepriskiriamos.
Žmogaus teisių diena
1950 12 04 Generalinė Asamblėja plenariniame posėdyje paskelbė rezoliuciją 423 (V), kuria skatina valstybes kasmet gruodžio 10-ąją ar kitą joms tinkamą dieną (pvz., Pietų Afrikos Respublikoje Žmogaus teisių diena minima kovo 21-ąją – taip pagerbiamos šią dieną 1960 įvykusių Sharpeville’io žudynių aukos) minėti Žmogaus teisių dieną. Ši diena skirta atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į žmogaus teises. Kasmet šią dieną Europos parlamentas įteikia Sacharovo premiją už minties laisvę, Reporteriai be sienų – žmogaus teisių premiją.
asmens neliečiamybė; būsto neliečiamybė
2148