žmõgiškieji štekliai, plačiąja prasme – šalies gyventojai, darbo ištekliai, siaurąja – organizacijos darbuotojai ir jų žinių, įgūdžių bei gebėjimų, kurių reikia organizacijos veiklai užtikrinti, visuma.
Samprata ir reikšmė
Žmogiškuosius išteklius sudaro darbuotojų išsilavinimas, žinios, gebėjimai, darbo įgūdžiai, kompetencija, motyvacija, patirtis, inovatyvumas, kūrybiškumas, komunikacija, įgimtos savybės, sveikata ir kita. Šie ištekliai yra lemiamas organizacijos veiklos veiksnys, vertingiausias išteklius, svarbesnis už viziją ir strategiją, turintis galimybę nuolat tobulėti, prisitaikyti prie technologinių, administravimo ir kitų pokyčių, sąmoningai reaguojantis į vadybinius sprendimus. Žmogiškieji ištekliai yra sudėtingesni už finansinius, materialinius, rinkodaros ir kitus išteklius, nuo kitų darbdavio naudojamų išteklių skiriasi įvairiais darbuotojų gebėjimų lygmenimis, individualiais asmenybės bruožais, darbo patirties skirtumais dėl skirtingai suvokiamų motyvacijos ir įsipareigojimo bei lojalumo darbdaviui, geba įvertinti vadybos veiksmingumą ir juo suabejoti. Be to, darbuotojai turi teisę burtis į atskiras grupes ir profesines sąjungas, ginančias jų ekonominius ir socialinius interesus.
organizacijos darbuotojai
Žmogiškųjų išteklių efektyvumas priklauso nuo gebėjimų (asmens žinių, įgūdžių, talento), elgsenos (tam tikros veiklos ar elgesio, padedančio greičiau pasiekti tikslą, pasirinkimo), pastangų (sąmoningo psichinių ir fizinių išteklių naudojimo rezultatui siekti), laiko (skirto investicijoms į žmogiškojo kapitalo didinimą).
Žmogiškųjų išteklių reikšmę organizacijos veiklai didina tai, kad žmonės turi intelektą ir protą, todėl sąmoningai reaguoja į vadybinius sprendimus. Ši išskirtinė savybė suteikia galimybę išvengti nusidėvėjimo moraline ar fizine prasme. Prisitaikydami prie aplinkos darbuotojai remia organizacijos vystymąsi, stiprina savo organizacinius gebėjimus, tobulina procesus ir strategijas, gali sąmoningai pasirinkti organizaciją.
Mokslinėje literatūroje ir vadybos praktikoje žmogiškieji ištekliai dažnai tapatinami su žmogiškuoju kapitalu, tačiau vienas didžiausių jų skirtumų yra suvokimas apie komandų vaidmenį organizacijos kontekste: kalbant apie žmogiškuosius išteklius komandos nariai akcentuojami kaip grupė, užtikrinanti aukšto lygio įmonės funkcijų atlikimą, o žmogiškojo kapitalo atveju komandos nariai vertinami kaip turtas, lemiantis organizacijos optimizavimą ir plėtrą.
Žmogiškųjų išteklių sąvoka tiek mokslinėje literatūroje, tiek kasdieniniame gyvenime vis dažniau keičia personalo ar darbuotojų sąvokas. Kalbant apie personalą, daugiau dėmesio skiriama patiems darbuotojams, kalbant apie žmogiškuosius išteklius – darbuotojų žinioms, kompetencijoms, asmeniniams gebėjimams.
Sampratos raida
Žmogiškųjų išteklių termino ištakos siekia 17 amžių. Iki tol iš dirbančiųjų buvo tikimasi tik fizinio darbo, neteikiant reikšmės jų asmeniniams gebėjimams, tačiau W. Petty tyrimais įrodė, kad matuojant nacionalinę gerovę, be ploto (teritorijos) ir gyventojų skaičiaus, svarbu nustatyti gyventojų vertę. 18 a. plėtojant mintį, kad dirbantieji nėra tik masė, bet greičiau vertingų gebėjimų turintys individai, bandyta paaiškinti skirtingų darbuotojų gaunamą skirtingo dydžio darbo užmokestį. A. Smithas asmens įgūdžius, gebėjimus ir žinias įvardijo kaip svarbiausias savybes vertinant jo ekonominę veiklą, teigė, kad šalies turtą sudaro darbuotojo įgūdžiai, o ne asmenybė. Vėliau ir daug kitų mokslininkų manė, kad žmonės yra investicija, kuri generuoja grąžą, ir kad žmonių darbo negalima vertinti tokiu pačiu principu kaip fizines prekes ir paslaugas. Tokios mintys buvo pažangios, bet vis tiek laikytasi nuostatos, kad žmogus yra tik gerovės pasiekimo įrankis.
Pirmą kartą žmogiškųjų išteklių sąvoką veikale Turto paskirstymas (The Distribution of Wealth 1893) pavartojo J. R. Commonsas, tačiau terminas nebuvo nei suprastas, nei pagrįstas, nes žmonės buvo prilyginti mašinoms ir įrenginiams. 20 a., susiformavus endogeninio augimo teorijai (tyrinėja ekonominį augimą ilgalaikėje perspektyvoje skatinančius veiksnius; inovacijas, žmogiškuosius išteklius, technologijų pažangą ir žinių kaupimą laiko svarbiais vystymosi veiksniais), vėl susidomėta žmogiškųjų išteklių svarba. Terminą šiuolaikine prasme pirmą kartą pavartojo T. W. Schultzas straipsnyje Investavimas į žmogiškąjį kapitalą (Investment in Human Capital 1961).
21 a. žmogiškųjų išteklių koncepcija remiamasi analizuojant sudėtingus socioekonominius reiškinius. Visuotinai pripažįstama, kad vertinant žmonių produktyvumą negali būti ignoruojama žmonių žinių ir įgūdžių įvairovė, gabumai, išsilavinimas, sukaupta informacija, asmeninių sprendimų ir pažinimo galimybės, visa tai yra potencialus ekonomikos ir gerovės kūrimo šaltinis.
3233