žmogiškųjų santykių teorija

žmõgiškųjų sántykių teòrija, vadybos teorija, kuri teigia, kad darbo našumą pirmiausia didina geri darbuotojų asmeniniai ir grupiniai santykiai organizacijoje, darbo patrauklumas jį atliekantiems žmonėms, grupinis sprendimų priėmimas. Susiformavo 20 a. 4 dešimtmetyje, svarbiausi atstovai – E. Mayo, M. P. Follett, H. Münsterbergas. Žmogiškųjų santykių teorija, kitaip nei ankstesnės klasikinės vadybos teorijos (ypač teilorizmas), labiausiai akcentavo žmogiškuosius organizacijos valdymo aspektus, teigė, kad vadovas turi pirmiausia rūpintis žmogiškųjų, o ne materialinių išteklių valdymu. E. Mayo, atlikęs Hawthorne’o eksperimentus, nustatė, kad darbuotojų psichologinių ir socialinių poreikių tenkinimas (ypač žmogiškieji santykiai neformaliose mažose darbuotojų grupėse ir pasitenkinimas vykdoma veikla) turi didesnę įtaką jų darbo rezultatams nei materialinis skatinimas, kiti ekonominiai motyvai ar vadovų nurodymai. Geriausias darbo atlikimo būdas priklauso nuo jo vykdytojų, todėl organizacija turi suteikti jiems iniciatyvą, sudaryti palankią darnaus kolektyvinio darbo aplinką, skatinti ne tik individą, bet ir grupę, siekti, kad darbas būtų įdomus ir turiningas.