žmogùs, biologinė, socialinė ir dvasinė būtybė; vienintelė dabar egzistuojanti gyvybės forma, gebanti abstrakčiai mąstyti bei kurti materialinę ir dvasinę kultūrą. Žmogus atsirado Žemėje po ilgos ir sudėtingos evoliucinės raidos – antropogenezės. Dabartinės rūšies žmogus atsirado prieš 140–280 tūkst. metų. Paleolite ir mezolite žmonių tankis Žemėje buvo labai mažas (vidutiniškai mažiau kaip vienas žmogus 3 km2). Neolite jis padidėjo maždaug 10 kartų. 1000 metais Žemėje gyveno 275 mln., 1500 – 450 mln., 1800 – apie 1 mlrd., 2012 – apie 7 mlrd. žmonių.
Biologiškai žmogus priklauso chordinių tipui, stuburinių potipiui, žinduolių klasei, placentinių žinduolių poklasiui, primatų būriui, hominidų šeimai, homininų pošeimiui, žmonių genčiai, protingojo žmogaus (Homo sapiens) rūšiai. Jo vidaus griaučių pagrindą sudaro stuburas. Žmogus turi kaulinę kaukolę, 2 poras galūnių, uždarą širdies ir kraujagyslių sistemą, vamzdinę nervų sistemą. Kūnas sudarytas dvišalės simetrijos principu, turi metamerijos bruožų. Iš išorės jį dengia oda (2 sluoksnių derma, daug riebalų ir prakaito liaukų, plaukai didelėje kūno paviršiaus dalyje tik rudimentiniai). Žmogus kvėpuoja plaučiais, turi 4 kamerų širdį, jo kūno temperatūra pastovi, eritrocitai be branduolių. Naujagimius ir kūdikius maitina pienu, kuris gaminasi motinos pieno liaukose. Gemalas nešiojamas motinos organizme, kuriame yra placenta. Pagal galvos smegenų žievės išsivystymą (smegenų masė 2–3 kartus didesnė negu kitų žmoginių beždžionių, ypač gerai išvystyta galinių smegenų žievė) ir diferenciaciją žmogus labai toli pralenkęs kitus gyvūnus. Vienas svarbiausių kūno matmenų, rodantis žmogaus fizinį išsivystymą, kūno proporcijas, morfologinį statusą, yra jo ūgis (kūno ilgis). Labai svarbus žmogaus fizinio išsivystymo ir sveikatos rodiklis yra kūno masė. Kiti būdingi anatominiai ir fiziologiniai bruožai: vertikali laikysena ir eisena, vaikščiojimas 2 kojomis, laisvos rankos, prisitaikiusios gaminti įrankius ir juos naudoti, kai kurie dantų, žandikaulių, virškinimo liaukų ir organų sandaros ypatumai. Vaikštant stačiomis pusiausvyrą išlaikyti padeda išlinkęs stuburas (S raidės forma) ir dubenyje esantis bendrasis svorio centras. Iš esmės pakitęs dubuo; jis masyvesnis, platesnis negu gyvūnų, yra pagrindinė atrama vaikštant. Kadangi viršutinės galūnės nebeturi kūno atramos ir judėjimo funkcijų, apatinių galūnių griaučiai labai masyvūs, dideli ir stiprūs jų raumenys, susiformavę pėdos skliautai. Stačiai laikysenai prisitaikę ir visi vidaus organai. Diafragma prisitaikiusi prie horizontalios padėties, pilvo preso raumenys tapo svarbūs kvėpavimui. Kraujas gana sudėtingai patenka į širdį iš apatinių galūnių ir iš širdies į galvos smegenis.
Visi dabartiniai žmonės priklauso 1 rūšiai, bet jau nuo seno žinomas žmogaus kūno sandaros vidinis rūšies, kiekybiškai subalansuotas polimorfizmas. Sukurta žmogaus konstitucijos schemų, kurių pagrindą sudaro diskretūs tipai. Žmonėms tipinga vienareikšmė lytinio dimorfizmo kryptis (lytinis brendimas), vienas augimo ir biomorfozės tipas. Dabartinio tipo žmonių pigmentacija labai įvairi. Žmogaus individualaus vystymosi savitas bruožas yra palyginti ilgas vaikystės periodas ir mažas augimo greitis tuo metu, kur kas greitesnis augimas lytinio brendimo metu. Kai kurie individualūs vystymosi tempo skirtumai reiškiasi bet kurioje individų grupėje; visoms grupėms būdinga morfofiziologinė diferenciacija (struktūrinės ir funkcinės įvairovės didėjimas). Ši diferenciacija lemia vadinamąjį individo biologinį amžių. Visi šio amžiaus rodikliai (ypač griaučių, lytinis ir bendrasis somatinis vystymasis) kinta sinchroniškai (harmoningai), rečiau asinchroniškai, turi pagreitėjusio (akceleracija) arba užsitęsusio (vėluojančio) vystymosi tendenciją (heterochronija). Daugelyje šalių pastebima ir epochinė tendencija. Svarbiausios Homo sapiens rūšies mikroevoliucinių reiškinių priežastys yra genetinės, susijusios su genų dažnio kitimais dėl aplinkos sąlygų varijavimo.
Žmogus atlieka 3 pagrindines fiziologines funkcijas: minta, dauginasi ir santykiauja su aplinka. Žmogus minta įvairiu maistu (augaliniu ir gyvūniniu), dažniausia prieš tai jį atitinkamai apdorojęs. Žmogus dauginasi lytiškai (lytinis gyvenimas). Nuo apvaisinimo momento vaisius vystosi apie 296 d., o gimęs auga ir bręsta keliolika metų (amžiaus tarpsnis). Ekonomiškai stipriose šalyse žmogus gyvena vidutiniškai apie 80 metų.
Santykių su aplinka ypatybė yra ta, kad žmogus sukūrė visiškai naują adaptacijos formą – kultūrą, adaptuodamasis ir pats keičia aplinką; tai vyksta be žmogaus morfologinės ir funkcinės organizacijos persitvarkymo. Tik žmogus saviraiškai ir bendravimui naudoja simbolinio komunikavimo sistemas – kalbą, meną, geba kurti bendradarbiaujančių ir konkuruojančių grupių sudėtingas socialines struktūras – nuo šeimos, giminystės sistemų iki valstybių. Žmogų kaip socialinę būtybę formuoja visuomenė, kurioje jis gyvena, ir jo užimama vieta šioje visuomenėje. Žmogus iš esmės negali gyventi vienas, be sąveikos su kitais žmonėmis, ypač tais gyvenimo laikotarpiais, kai jis nesugeba tinkamai pasirūpinti savimi ir yra priklausomas nuo kitų (vaikystėje, senatvėje, sirgdamas). Svarbiausios socialinės savybės, kurios būdingos tik žmogui ir skiria jį nuo kitų gyvūnų, yra darbinė ir kitų rūšių veikla kaip būdas kryptingai keisti jį supantį pasaulį, galimybė kurti darbo įrankius, kalba, sąmonė ir mąstymas, kūryba, socialiniai (bendravimas, prisirišimas, draugystė, meilė), dvasiniai (moralė, religija, menas) poreikiai, kolektyvinės gyvensenos formos pasidalijant pareigas tarp individų ir kuriant organizacijas. Žmogaus socialinės savybės nėra paveldimos, jos įgyjamos socializacijos procese. Žmogus ne tik tenkina savo poreikius, bet ir rūpinasi artimaisiais, perduoda gyvenimo patirtį ir žinias vaikams ir jaunimui, dalyvauja visuomeninėje veikloje ir veikia žmonijos gyvenimo sąlygas, jos socialinę, ekonominę, kultūrinę plėtrą. Žmogaus gerovei, sveikatai ir savijautai didelę įtaką turi socialinė aplinka, joje vykstantys procesai. Gyvendamas visuomenėje žmogus sukuria ir palaiko socialinius ryšius, įgyja socialinius vaidmenis, socialinį statusą. Kiekvienas žmogus yra visuomeninės būties produktas, o pati visuomeninė būtis (vertybių, socialinių ir kultūrinių normų bei ritualų įvairovė) yra visų gyvenančių ir anksčiau gyvenusių žmonių veiklos rezultatas. Žmogaus siekis suprasti ir daryti įtaką savo aplinkai sudarė prielaidas atsirasti mokslui, filosofijai, mitologijai ir religijai. Žmogų kaip socialinę būtybę tiria sociologija, etnografija, pedagogika, socialinė psichologija ir kiti mokslai.
1390