„Žmogus ir biosfera“ (Man and the Biosphere), MAB, UNESCO tarptautinė mokslinių tyrimų programa. UNESCO 16 Generalinėje konferencijoje buvo pritarta šios programos kūrimui. Jos įkūrimo data 1971 lapkritį, kai įvyko pirmasis Tarptautinės koordinavimo tarybos posėdis.
Veikla
Pagrindinės tyrimų sritys: žmogaus ir aplinkos santykiai, bendrieji biosferos ir jos ekologinių veiksnių struktūros funkcionavimo dėsningumai, biosferos ir jos išteklių kaita dėl žmogaus veiklos, šių pokyčių įtaka žmogui.
Programos darbas susijęs su tarptautinės plėtros darbotvarke, ypač su Darnaus vystymosi tikslais ir Plėtros darbotvarke po 2015. Biosferos rezervatai yra programos Žmogus ir biosfera pripažintos vietovės, kuriose diegiami ir demonstruojami nauji požiūriai į aplinkos apsaugą ir darnų vystymąsi. Biosferos rezervatuose naujai įgyta patirtimi, idėjomis yra dalijamasi Pasaulinio MAB biosferos rezervatų tinklo (World Network of MAB Biosphere Reserves) viduje. Šis tinklas jungia 129 valstybes, įskaitant 21 tarpvalstybinę teritoriją ir 714 vietovių (2021). Praktika parodė, kad integruota žemės, vandens ir biologinės įvairovės tvarkymo, įtraukiant vietinius gyventojus, strategija rezervatuose gerina gamtos apsaugą ir nuoseklų, efektyvų resursų panaudojimą. Tai skatina toliau plėsti Pasaulinį biosferos rezervatų tinklą. Programoje Žmogus ir biosfera akcentuojama, kad dėmesį reikėtų skirti instituciniams ir individualiems gebėjimams stiprinti, moksliniam pagrindui, standartams kurti, ekologiniam turizmui, kitiems nuoseklaus resursų naudojimo būdams skatinti, stebėjimo ir analizės duomenų kaupimo ir informacijos sklaidos mechanizmams kurti.
Žmogus ir biosfera programos logotipas
Biosferos rezervatai
Programa Žmogus ir biosfera 1996 paskelbė gaires, kaip įvertinti UNESCO biosferos rezervatus pagal Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos sukurtą sistemą. Ji išskiria biosferos rezervato pagrindinę zoną (šerdį), buferinę ir pereinamąsias zonas, t. p. kiekvieną atskirą biosferos rezervatą. Svarbiausias vertinimo kriterijus yra biosferos valdymo tikslas. Atsižvelgiant į tai, biosferos rezervato pagrindinės zonos gali būti priskirtos Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos I kategorijai (Ia – griežtas gamtos draustinis, arba Ib – laukinės gamtos rajonas). Jas sudaro griežtai saugomos teritorijos, prisidedančios prie kraštovaizdžio, ekosistemų, rūšių ir genetinių pokyčių išsaugojimo. Buferinės zonos gali būti priskiriamos IV, V arba VI kategorijai, jos supa pagrindines teritorijas arba su jomis ribojasi ir naudojamos veiklai, suderinamai su patikima ekologine praktika, kuri gali sustiprinti mokslinius tyrimus, stebėseną, mokymą ir švietimą. Pereinamoji zona yra ta rezervato dalis, kurioje leidžiama vykdyti daugiausia veiklų, skatinant sociokultūriškai ir ekologiškai tvarų ekonominį ir žmogiškąjį vystymąsi. Pereinamosios zonos būtų priskiriamos V arba VI kategorijoms.
UNESCO tarpvyriausybinė struktūra suteikia programai sistemą, padedančią nacionalinėms vyriausybėms remti mokslinių tyrimų ir mokymo programų planavimą ir įgyvendinimą teikiant techninę pagalbą ir mokslines konsultacijas.
Dalyvaujančios šalys įsteigia nacionalinius komitetus, kurie užtikrina maksimalų nacionalinį dalyvavimą tarptautinėje programoje, apibrėždami ir įgyvendindami kiekvienos šalies veiklą. Šiuo metu programoje veikia daugiau kaip 158 nacionaliniai komitetai, įsteigti 195 valstybių narių ir 9 asocijuotų valstybių narių.
Struktūra, finansavimas
Programos darbotvarkę nustato jos pagrindinis valdymo organas – Tarptautinė koordinavimo taryba. Ją sudaro 34 valstybės narės, išrinktos UNESCO Generalinės konferencijos. Taryba renka pirmininką ir 5 pirmininko pavaduotojus (iš kurių vienas yra pranešėjas) iš kiekvieno UNESCO geopolitinio regiono. Jie sudaro programos biurą.
Programos sekretoriatas yra įsikūręs UNESCO Ekologijos ir žemės mokslų skyriuje ir glaudžiai bendradarbiauja su įvairiais lauko biurais visame pasaulyje, kad koordinuotų programos darbą nacionaliniu ir regioniniu lygmeniu. Jo darbuotojai remiasi daugelio ir įvairių sričių patirtimi.
Programa yra finansuojama iš įprasto UNESCO biudžeto ir mobilizuoja patikimas lėšas, kurias suteikia valstybės narės, dvišalius ir daugiašalius šaltinius, t. p. nebiudžetines lėšas, kurias teikia šalys, privatus sektorius ir privačios institucijos. Su programa susijusi veikla finansuojama nacionaliniu mastu. Programa gali skirti pradinį finansavimą, kad padėtų šalims rengti projektus ir (arba) užtikrinti tinkamą partnerystės indėlį.
Programa Lietuvoje
Programa patvirtinta 1974. Nuo 1976 tyrimai vyko pagal 106 temas. Programa apėmė miškų, pievų, vandenų, žemės ūkio ekosistemų tarpusavio santykių ir ūkininkavimo poveikį jų stabilumui, produktyvumui, inžinerinių technikos darbų neigiamo poveikio žmogui ir aplinkai tyrimus. Parengta daug mokslo publikacijų, vyko rezultatų sklaida tarptautiniu mastu. L. Kairiūkštis tyrimų rezultatus plačiai pristatė tarptautinėms organizacijoms, kai 1982 buvo pakviestas dirbti Tarptautiniame taikomosios sistemų analizės institute (Austrija). Platūs ir visa apimantys tyrimai, atitinkantys UNESCO programą Lietuvos raidos ekologinio tvarumo principams suformuoti ir juos panaudoti padėjo pagrindus 1982–84 kuriant Lietuvos kompleksinę gamtos apsaugos schemą, kurios svarbiausi siekiai buvo sukurti ir išplėtoti saugomų teritorijų sistemą.
Programos vykdymo patirtis tapo pagrindu kuriant ir įgyvendinant vieną pirmųjų (1994–97) valstybinių mokslo programų – Regiono vystymosi ekologinis tvarumas istoriniame kontekste: Lietuvos pavyzdžiu (ECOSLIT). Vėlesniais metais, mažėjant finansavimui, mažėjo ir mokslininkų indėlis į programos vystymą ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu, kai buvo skatinama tyrimus vykdyti ne visame regione, bet koncentruojant juos specialiai šiam tikslui įsteigtose saugomose teritorijose – biosferos rezervatuose. 2012–13 šiai programai vadovavo R. Ozolinčius, nuo 2013 vadovauja V. Būda. 2011 06 28–07 01 Drezdene vykusioje 23-ojoje UNESCO programos Žmogus ir biosfera Tarptautinės koordinavimo tarybos sesijoje priimtas sprendimas dėl Žuvinto biosferos rezervato. Tai pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvos vietovė UNESCO Pasauliniame biosferos rezervatų tinkle.
1163
762