žodýnas, leksikònas (gr. lexikon), knyga, kurioje tam tikra tvarka pateikti žodžiai (kartais jų junginiai) su paaiškinimais, iliustracijomis ar vertimu į vieną ar daugiau kalbų.
Žodynų tipai
Pagal apimtį žodynai skirstomi į išsamiuosius (pateikia visą registruotą kurio nors laikotarpio leksiką) ir atrankinius (bendrinės kalbos žodynus, tarmių, terminų, tarptautinių žodžių, tikrinių vardų, svetimybių, neologizmų ir kitus žodynus); pagal žodžių išdėstymo tvarką skiriami abėcėliniai žodynai, atvirkštiniai (antraštiniai žodžiai grupuojami nuo žodžio galo pagal abėcėlę), lizdiniai (viename straipsnyje pateikiami tos pačios šaknies žodžiai), teminiai (žodžiai ar jų junginiai grupuojami pagal reikšmių artimumą), analoginiai (žodžiai grupuojami pagal iškeliamojo žodžio sukeltas asociacijas); pagal laiko perspektyvą žodynai yra dabartinės kalbos ir istoriniai (apima tam tikros epochos raštų ar tam tikro veikalo leksiką); pagal turinį – lingvistiniai ir enciklopediniai (aiškinami ne patys žodžiai, o jų žymimos sąvokos); pagal aprašymo būdą – etimologiniai, stilistiniai, frazeologijos, citatų, žodžių junginių, žodžių darybos, rašybos, tarties, kirčiavimo, sinonimų, antonimų, dažnumų ir kiti; pagal kalbų kiekį – vienakalbiai, verčiamieji (dvikalbiai ir daugiakalbiai); pagal paskirtį – mokykliniai, klaidų taisymo, sunkumų ir kiti; dauguma žodynų yra mišrūs.
Žodynų istorija
Manoma, seniausias žodynas yra šumerų–akadų–hetitų kalbų (18–13 a. pr. Kr.); jo liekanų rasta kasinėjant Hatušą. Žodynais naudotasi senovės Kinijoje, Egipte ir Graikijoje (glosa). Antikos laikotarpiu parengta daugiau kaip 30 glosarijų, Aleksandrijoje buvo rengiami ir dvikalbiai žodynai. Pirmasis spausdintas žodynas 1477 išleistas Vokietijoje – G. van der Schuereno lotynų–vokiečių kalbų žodynas Teutonista. 1490 Ispanijoje išleistas A. F. de Palencios lotynų–ispanų kalbų žodynas, Anglijoje parengtas pirmasis dvikalbis lotynų–anglų kalbų žodynas, Prancūzijoje – pirmasis trikalbis J. Lagadeuco bretonų–lotynų–prancūzų kalbų žodynas (abu 1499). Vienas svarbiausių akstinų leisti daugiakalbius žodynus buvo Biblijos leidimas keliomis kalbomis iš karto. 1514–17 Ispanijoje išleista Biblija hebrajų, aramėjų, graikų ir lotynų kalbomis (5 tomai), tomas 6 sudarė visų šių kalbų žodžių, esančių Biblijoje, žodyną. 1574 Italijoje išleistas A. Kalepino 11 kalbų žodynas, kuriame greta lotyniškų žodžių pateikta graikų, hebrajų, prancūzų, italų, vokiečių, flamandų, ispanų, lenkų, vengrų ir anglų kalbų žodžių atitikmenys. 16 a. buvo rengiami dvikalbiai prancūzų–ispanų, italų–ispanų, ispanų–italų, flamandų–prancūzų, prancūzų–italų, ispanų–anglų kalbų žodynai.
Lietuvių žodynai
Lietuvių leksikografijoje seniausi ir gausiausi yra verčiamieji žodynai. K. Sirvydas parengė ir Vilniuje išleido lenkų–lotynų–lietuvių žodyną (Dictionarium trium linguarum apie 1620 51713). Didžiojoje Lietuvoje iki 19 a. pabaigos tai buvo vienintelis spausdintas žodynas. Mažojoje Lietuvoje 17 a. antroje pusėje vokiečių–lietuvių kalbų žodynus rengė D. Kleinas, F. Pretorijus (rankraštis). Pirmasis spausdintas lietuvių kalbos žodynas Mažojoje Lietuvoje – F. W. Haacko lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodynas (1730). Juo pasinaudojo J. Brodovskis rengdamas didelį vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių kalbų žodyną (nepilnas rankraštis). P. Ruigys 1747 išleido lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių žodyną, kurį 1800 papildė ir perdirbo K. Milkus. Chr. F. Temleris 1772 parengė lyginamąjį latvių–lietuvių kalbų žodyną (rankraštis). Yra išlikę dviejų nežinomų autorių vokiečių–lietuvių kalbų žodynai (rankraščiai): Lexicon Lithuanicum (18 a., išleistas 1987, parengė V. Drotvinas) ir Clavis Germanico‑Lithvana (2 tomai, parašytas tarp 1673 ir 1701; spėjamas autorius F. Pretorijus). 19 a. pirmoje pusėje lietuvių–lenkų ir lenkų–lietuvių kalbų žodyną rengė A. Butkevičius, S. Stanevičius, K. Nezabitauskis-Zabitis, K. Daukša ir kiti. Išliko D. Poškos, S. Daukanto, D. Sutkevičiaus, L. Ivinskio žodynų rankraščiai. Išspausdintas S. Daukanto lotynų–lietuvių kalbų žodynas Žodrodis (1838). Mažojoje Lietuvoje 1851 lietuvių–vokiečių kalbų žodyną išleido G. H. F. Nesselmannas. Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodyną – F. Kuršaitis (2 dalys 1870–83); šis žodynas laikomas geriausiu Mažojoje Lietuvoje parengtu žodynu: medžiaga rinkta daugiausia iš gyvosios kalbos, remtasi vakarų aukštaičių tarme, lietuviški žodžiai sukirčiuoti, pažymėtos priegaidės. Lietuvoje 19 a. antroje pusėje J. Juška parengė lietuvių–slavų kalbų žodyną ir lietuvių–rusų kalbų žodyną (rankraštis), A. Dīriķis – lietuvių–latvių kalbų žodyną (rankraštis), A. Juška – latvių–lenkų kalbų žodyną (rankraštis), lenkų–lietuvių–lotynų–rusų kalbų žodyną (rankraštis) ir didelį lietuvių–lenkų kalbų žodyną, kurį, papildytą J. Juškos parengtais rusų kalbos atitikmenimis, 1897 pradėjo leisti Rusijos mokslų akademija (1897–1922, išleista 2 tomai, 3 sąsiuviniai). Jungtinėse Amerikos Valstijose išleista M. Tvarausko anglų–lietuvių ir lietuvių–anglų (1875), P. Saurusaičio anglų–lietuvių (1899) ir lietuvių–anglų (1900) kalbų žodynai, Mažojoje Lietuvoje – M. Miežinio lietuvių–latvių–lenkų–rusų kalbų žodynas (1894). 20 a. pradžioje A. Lelys Jungtinėse Amerikos Valstijose parengė lietuvių–anglų (1903 31911) ir anglų–lietuvių (1905 31911) kalbų žodynus ir Lietuvoje – lenkų–lietuvių kalbų žodyną (1912 31922). Lietuvoje J. Ambraziejus išleido lenkų–lietuvių–rusų kalbų žodyną (1907), Mažojoje Lietuvoje Vydūnas – vokiečių–lietuvių kalbų žodyną (1916).
J. Šlapelis parengė lietuvių–rusų–lenkų–vokiečių kalbų žodyną (1920–22) ir lenkų–lietuvių kalbų žodyną (1938 21940), J. Mačernis – esperanto–lietuvių ir lietuvių–esperanto kalbų žodynus (1922), K. Šepetienė – vokiečių–lietuvių–rusų kalbų žodyną (1922), J. Baronas – rusų–lietuvių kalbų žodyną (1924 21933), A. Šolcas ir J. Talmantas – vokiečių–lietuvių kalbų žodyną (1929), A. Herlitas – anglų–lietuvių kalbų žodyną (1931), V. Kuliešius – lotynų–lietuvių kalbų žodyną, V. Gailius ir M. Šlaža – vokiečių–lietuvių kalbų žodyną (abu 1932), B. Sereiskis – lietuvių–rusų kalbų žodyną (1933), K. Jokantas – lotynų–lietuvių kalbų žodyną, B. Giedra – esperanto–lietuvių kalbų žodyną (abu 1936), S. Mačiulionis – lietuvių–ispanų kalbų žodyną (1937), H. Radauskas – lenkų–lietuvių kalbų žodyną (1939), J. Žilinskas – prancūzų–lietuvių kalbų žodyną (1931), M. ir A. Iešmantos – lenkų–lietuvių kalbų žodyną (1940), J. Zablockis, Č. Kuleša – lenkų–lietuvių ir lietuvių–lenkų kalbų žodynus (1940). G. Vagneris ir B. Juodelis Brazilijoje išleido lietuvių–portugalų kalbų žodyną (1927), J. B. Barista Argentinoje – lietuvių–ispanų kalbų žodyną (1933), Šveicarijos kalbininkai M. Niedermannas, A. Sennas, F. Brenderis ir lietuvių kalbininkas A. Salys Heidelberge – dvikalbį (lietuvių ir vokiečių kalbomis) Lietuvių rašomosios kalbos žodyną (5 tomai 1932–68).
Dvikalbių lietuvių–rusų kalbų žodynų parengė B. Sereiskis (1948), Ch. Lemchenas (1949, 21955; 1957; su kitais 4 tomai 1982–85), V. Kosuchinas ir A. Lyberis (1956), A. Lyberis (1962), rusų–lietuvių kalbų žodyną – J. Baronas ir V. Galinis (2 tomai 1967), anglų–lietuvių kalbų žodyną – V. Baravykas (1958, 1961), A. Laučka (su kitais, 1975), B. Piesarskis (1981, mokyklinis), lietuvių–anglų kalbų žodyną – B. Piesarskis ir B. Svecevičius (1960; 1979), B. Piesarskis (1984, mokyklinis), vokiečių–lietuvių kalbų žodyną – D. Šlapoberskis (1963), J. Križinauskas ir S. Smagurauskas (2 tomai 1989–92 32003), lietuvių–vokiečių kalbų žodyną – A. Kuršaitis (4 tomai 1968–73, išleistas Göttingene), prancūzų–lietuvių kalbų žodyną – E. Jakaitienė (su kitais, 1957, 1976), J. Balaišienė (2004), lietuvių–prancūzų kalbų žodyną – I. Karsavina ir S. Kairiūkštytė (1962), lenkų–lietuvių kalbų žodyną – J. Talmantas (1955), V. Vaitkevičiūtė (1964, 1979), lietuvių–lenkų kalbų žodyną – A. Kalėda (1991), latvių–lietuvių kalbų žodyną – J. Balkevičius ir J. Kabelka (1977), lietuvių–latvių kalbų žodyną – A. Bojāte ir V. Subatniekas (1964, išleistas Rygoje), lietuvių–estų kalbų žodyną – V. Lõugasas (1969, išleistas Taline), italų–lietuvių kalbų žodyną – V. Petrauskas (1983), lietuvių–esperanto kalbų žodyną – S. Sabalis (1960), esperanto–lietuvių kalbų žodyną – K. Puodėnas (1969). Išleista daug mokyklinių, pasikalbėjimų, kitų žodynų ir žodynėlių.
Rinkti medžiagą aiškinamajam lietuvių kalbos žodynui, apimančiam visą lietuvių kalbos leksiką, 20 a. pradžioje pradėjo K. Būga. Jis sukaupė apie 617 000 lapelių kartoteką, parengė Lietuvių kalbos žodyno 2 sąsiuvinį (1924–25). Nuo 1930 jo darbą tęsė J. Balčikonio vadovaujama Lietuvių kalbos žodyno redakcija. Ji parengė ir išleido Lietuvių kalbos žodyną (20 tomų 1941–2002, 21–2 tomas 1968–69, elektroninis variantas 2005). Išleistas ir aiškinamasis Dabartinės lietuvių kalbų žodynas (1954 42000, elektroninis variantas 2003). Pirmuosius terminų žodynus 19 a. pirmoje pusėje sudarė J. A. Pabrėža: lotynų–lietuvių kalbos botanikos terminų žodyną (apie 1829, rankraštis) ir augalų morfologijos terminų žodyną (rankraštis). 20 a. pradžioje P. Matulionis parengė botanikos žodyną Žolynas (1906). Pirmosios Lietuvos Respublikos metais išleista: M. Šikšniaus aritmetikos ir algebros terminų žodynas (1919), Z. Žemaičio geometrijos ir trigonometrijos terminų žodynas (1920), J. Elisono zoologijos terminų žodynas (1920), A. Vireliūno Terminologijos komisijos priimtų terminų žodynas (1924), J. Dagio redaguotas botanikos terminų žodynas (1938 21965), S. Šalkauskio filosofijos terminų žodynas (1938). Vėliau išleista įvairių sričių terminų žodynai: technikos (A. Novodvorskio 1949; 1971 skaičiavimo technikos, 2014 elektrotechnikos ir elektronikos; abu autorių kolektyvų), politechnikos (A. Novodvorskio 1958, 1959; 1968, abu autorių kolektyvų), ekonomikos (autorių kolektyvo 1966; G. Daugėlos 1984), teisės (A. Žiurlio 1954), chemijos (K. Daukšo 1960, autorių kolektyvo aiškinamasis 1997), bibliografijos (I. Kisino 1956), geologijos ir fizinės geografijos (V. Gudelio 1956), fizikos (1958, 1979, 2007, visi autorių kolektyvų), sporto (1959, autorių kolektyvo), medicinos (V. Nečiūno 1966), melioracijos (J. Čeičio 1960), muzikos (A. Krutulio 1960), farmacijos (J. Vosyliaus 1970), žemės ūkio (V. Anskaičio ir M. Kilo 1971), zoologijos (S. Gecevičiūtės 1974), meteorologijos (M. Mikalajūno 1975), matematikos (1994, autorių kolektyvo), astronomijos (A. Juškos 1984), lingvodidaktikos (M. Romanienės ir kitų 2012), tekstilės (A. Čižo 1962), botanikos (J. Dagio ir kitų 1965), Lietuvos Respublikos Konstitucijos terminų žodynas (parengė autorių kolektyvas 2013), aiškinamasis elektrotechnikos ir elektronikos gaminių (A. Kaulakienės ir kitų 2014). Mokslinį etimologinį lietuvių kalbos žodyną parengė E. Fraenkelis (2 tomai 1955–65), prūsų kalbos etimologijos žodyną – V. Mažiulis (4 tomai 1988–97 22013), lietuvių vardų kilmės žodyną – K. Kuzavinis ir B. Savukynas (1987 62009), sinonimų žodyną – A. Lyberis (1961 ir 1981), tarptautinių žodžių žodyną – J. Šlapelis (1907), autorių kolektyvas (1923, 1985), J. Norkus (1924), K. Boruta ir kiti (1936), V. Vaitkevičiūtė (2 tomai 1999–2000 42007), A. Kaulakienė ir kiti (2013), žodyną Pasaulio vietovardžiai (tomai 1–4 2006–12, elektroninė versija tomai 1–2 2013–14) – sudarytojų kolektyvas.
Lietuviškus tikrinius vardus pradėta rinkti 19 amžiuje. Paskelbta J. Sproģio Senosios Žemaičių žemės 16 a. geografijos žodynas (1888, rusų kalba). Vaižganto Sąrašas geografiškųjų Lietuvos vardų (1904), V. Kalvaičio Lietuviškų vardų klėtelė (1910), Lietuvos apgyventos vietos (1925), išleista Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas (1963), A. Vanago lietuviškų hidronimų žodynas (1981), autorių kolektyvo parengtas lietuviškų pavardžių žodynas (1985).
Frazeologijos žodynus pradėti rengti 20 a. antroje pusėje. Išleista J. Paulausko lietuvių kalbos frazeologijos žodynas (1977), J. Lipskienės Lietuvių kalbos somatiniai posakiai (1979), E. Galnaitytės ir kitų mokyklinis rusų–lietuvių kalbų frazeologijos žodynas (1983), V. Stašaitienės ir J. Paulausko rusų–lietuvių kalbų frazeologijos žodynas (1985), K. Vosylytės lietuvių kalbos palyginimų žodynas (1985), I. Ermanytės ir kitų Frazeologijos žodynas (2001).
Išleista lietuvių kalbos tarmių ir šnektų, tarties, lietuvių kalbos dažninių ir kitų žodynų. V. Vitkauskas parengė šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodyną (1976), J. Petrauskas, A. Vidugiris Lazūnų tarmės žodyną (1985), G. Naktinienė, A. Paulauskienė ir V. Vitkauskas Druskininkų tarmės žodyną (1988), K. Vosylytė Zanavykų šnektos žodyną (su kitais, 3 tomai 2003–06), Kupiškėnų žodyną (4 tomai 2007–13), A. Leskauskaitė ir V. Ragaišienė Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyną (2 tomai 2016–19). Nuo 2009 sudarytojų kolektyvo rengiamas Lietuvos vietovardžių žodynas (tomai 1–3 2009–18).
Iš specialių rūšių minėtini žodynai: V. Vitkausko lietuvių kalbos tarties žodynas (1985), S. Steponavičienės lietuvių kalbos žodinių asociacijų žodynas (1986), J. Paulausko sisteminis lietuvių kalbos žodynas (1987), V. Žilinskienės lietuvių kalbos dažninis žodynas (1990), atgalinis dabartinės lietuvių kalbos žodynas (1995), dažninis dabartinės rašomosios lietuvių kalbos žodynas (su L. Grumadiene, 1997, 1998), A. Butkaus lietuviškų pravardžių atvirkštinis žodynas (2009), K. Vosylytės palyginimų žodynas (2014), T. Lipskytės ir kitų parengtas aiškinamasis ryšių su visuomene terminų žodynas (elektroninis variantas, 2018).
2271