žodžių daryba

žõdžių darýba, derivãcija (lot. derivatio – nuvedimas, nukreipimas), morfeminis leksemų formavimas. Jį lemia kalbos posistemis, kurio pagrindinis vienetas yra darybos tipas. Dariniai, padaryti iš kito žodžio ar dviejų kitų žodžių, yra suvokiami kaip žodžių darybos produktas. Dariniai formaliai ir semantiškai remiasi kitais žodžiais, sudarydami su jais vadinamąsias darybos opozicijas (priešpriešas). Tik iš darybos opozicijų (darinių ir pamatinių žodžių santykių) aiškėja darinių struktūra ir visa kalbos žodžių darybos sistema. Darinio struktūra visada dvinarė: skiriama darybos opozicijos dalių – darinio ir pamatinio žodžio (arba žodžių) – bendroji dalis, vadinama darybos pamatu, ir diferencijuojamoji darinio dalis (darybos priemonių visuma), vadinama formantu. Dariniui būdinga specifinė žodžių darybos reikšmė, kurią lemia jo darybos struktūra (darybos pamatas, formantas ir jų tarpusavio santykis). Pvz., darybos opozicijoje budtojas, ‑a: budti darinys yra budėtojas, pamatinis žodis – budėti, darybos pamatas budė‑, formantas ‑tojas, ‑a (sudarytas iš pagrindinės darybos priemonės priesagos ‑toj‑), darybos reikšmė – ‘kas budi’. Žodžių darybos tipas – tai abstrakti struktūrinė darinių schema, kuri kalbėjime realizuojama konkrečiais dariniais, turinčiais bendrus visus tris pagrindinius darybos požymius: darybos (kategorinę) reikšmę, pamatinio žodžio leksinį gramatinį pobūdį ir formantą; pvz., budtojas, ‑a, plstytojas, ‑a, uogáutojas, ‑a reprezentuoja tą patį darybos tipą, apimantį veikėjų pavadinimus reiškiančius darinius, padarytus iš antrinių veiksmažodžių ir turinčius priesaginį formantą ‑tojas, ‑toja. Kai atsiribojama nuo darybos formanto, pagal kitų dviejų požymių bendrumą skiriama darybos kategorija; pvz., budtojas, ‑a, nešjas, ‑a, plėškas, ‑ė reprezentuoja veikėjų pavadinimų darybos kategoriją. Pagal darybos formanto bendrąjį pobūdį išskiriami dar stambesni žodžių darybos sistemos vienetai – darybos būdai. Daugelyje kalbų, tarp jų ir lietuvių kalboje, yra 4 pagrindiniai darybos būdai: sufiksacija (duodanti priesagų vedinių), prefiksacija (duodanti priešdėlių vedinių), paradigmacija (duodanti galūnių, arba fleksinių, vedinių) ir kompozicija (duodanti dūrinių, arba sudurtinių žodžių). Pirmieji trys būdai vadinami derivacija, o jos produktai – derivatais (t. y. vediniais). Lietuvių kalboje labiausiai įprasti priesagų vediniai (pvz., pen‑inink‑as, pen‑išk‑as, ‑a, pien‑úo‑ti; maž‑ùm‑as, maž‑ók‑as, ‑a, mãž‑in‑ti). Iš kitų dviejų vedinių rūšių priešdėlių vedinius kiek pranoksta galūnių vediniai (pvz., sẽn‑is, ‑ė, sén‑ti; lũž‑is, lūž‑ùs, ‑). Gryni priešdėlių vediniai būdingi veiksmažodžių darybai (pvz., ap‑tvérti, iš‑tupti, už‑skrsti); vardažodžių daryboje priešdėlio pridėjimas dažniausiai eina kartu su galūnės (kaitybos paradigmos) keitimu (pvz., pa‑bal‑ỹs, pó‑rūgšt‑is, bet pa‑lgas, ‑à). Nedaug lietuvių kalboje yra mišriųjų (parasintetinių) darinių, kurių daryboje reiškiasi du skirtingi darybos būdai: prefiksacija–sufiksacija (pvz., pa‑kyl‑ti, po‑vestùv‑in‑is, ‑ė), kompozicija–sufiksacija (pvz., pel‑kau‑t‑ai, žmog‑d‑r‑a). Dar retesnė atgalinė (retrogradinė) daryba; atgalinius darinius neretai išryškina tiktai diachroninė analizė (pvz., bakà < bakù‑žė, bóti < dabóti).

2701