žolininkỹstė, pašarinių vienamečių ir daugiamečių žolių auginimas bei natūralių žolynų naudojimas. Žolės sėjamos ariamojoje žemėje (ariamųjų žemių, lauko žolininkystė) ir arimams netinkamose, dažniausiai pašarinėse naudmenose, kurios gerinamos (pievų žolininkystė; šiai priskiriamas ir natūralių pievų naudojimas).
Žolynai naudojami ganiavai arba iš žolės gaminamas šienas, įvairūs silosai ir kiti pašarai. Žolės (ypač daugiametės pupinių šeimos) dirvožemyje palieka daug organinių medžiagų, kurios gerina jo struktūrą, gausina mineralinių medžiagų, todėl didėja po žolių auginamų daugelio augalų derlingumas. Apsauginiai žolynai sėjami šlaituose, atviruose sausringuose plotuose (saugo juos nuo vandeninės arba vėjinės erozijos), žolėmis apželdinamos gyvenvietės, stadionai, pakelės.
Lietuvoje
Lietuvoje daugiametės žolės pradėtos sėti 18 a. pabaigoje, daugiau – 19 a. viduryje. Jų plotai ypač didėjo 20 amžiuje. Daugiametės žolės daugiausia sėjamos kaip pašaro šaltinis ir svarbus sėjomainos elementas lauko dirvožemiams gerinti; žolynai naudojami 1,5–2,5 m., kartais ir ilgiau. Dažniausiai auginami raudonųjų dobilų (kartais jie maišomi su mėlynžiedėmis liucernomis, rečiau su rausvaisiais dobilais, paprastaisiais garždeniais), pašarinių motiejukų, tikrųjų eraičinų arba daugiamečių svidrių mišiniai. Mėlynžiedės liucernos, paprastosios šunažolės ir kitos pašarinės žolės sėjamos ir prie fermų, galulaukėse, ilgesniam (5 ir daugiau metų) naudojimui. Vienametes žoles Lietuvoje plačiau pradėta auginti 20 a. pradžioje, ypač juoduosius pūdymus pradėjus keisti užimtaisiais. Užimtuosiuose pūdymuose dažniausiai sėjami vikių, avižų, pašarinių žirnių, vienamečių svidrių, pašarinių lubinų 2–3 augalų mišiniai, t. p. žieminiai rugiai žaliajam pašarui. Daugiametės pupinių šeimos žolės yra ekologinės žemdirbystės sėjomainų pagrindinis elementas.
2042