žolýnas, žolių plotas; žolinė žemės danga. Žolynas būna natūralus, arba savaiminis, ir sėtinis. Natūralusis žolynas savaime susidaro upių slėniuose, pakrantėse, paežerėse, pamiškėse, griovių, pylimų, kalvų šlaituose, pakelėse, dirvonuose, vejose. Susidariusių iš įvairių botaninių šeimų žolių natūraliųjų žolynų esama ir kalnuose, stepėse, dykumose, pelkėse. Pagal vyraujančias žoles jis vadinamas viksvynu, pašiaušėlynu, šluotsmilgynu.
Sėtinis žolynas įrengiamas iš 1 rūšies žolių arba 2 ir daugiau rūšių miglinių ir pupinių šeimų žolių mišinio. Dažniausiai sudaromas iš daugiamečių žolių, bet ariamojoje žemėje sėjamos ir vienametės. Žolynas būna aukštas arba žemas, retas arba tankus, ankstyvas arba vėlyvas, pjaunamas, ganomas arba nenaudojamas.
Žolyno svarbiausi ūkiniai požymiai, nuo kurių priklauso pievų ir ganyklų derlingumas, yra žolių aukštis ir tankumas. Žolyno aukštis ir tankumas priklauso nuo jo botaninės sudėties, augimo sąlygų, naudojimo būdo. Tankiausi būna ganyklų (1 m2 5000–10 000 ūglių) ir vejų (10 000–60 000 ūglių) žolynai.
2042