zoogeogrãfija (zoo… + geografija), gyvnų geogrãfija, biogeografijos dalis, zoologijos ir gamtinės geografijos šaka, tirianti gyvūnų rūšių ir ekologinių grupių geografinį paplitimą, jo veiksnius bei dėsnius dabar ir praeityje. Dažniausiai tiriama gyvūnų rūšių paplitimo arealai, Žemės ir jos dalių fauna. Zoogeografija dar tiria faunos susidarymo vietą (pvz., Sibiro fauna), plėtotę – arealų plėtimąsi arba siaurėjimą (pvz., kertant miškus plinta stepių fauna, atogąžose – pusdykumių, dykumų fauna), kaitą dėl antropogeninių veiksnių, izoliuotų sausumos vietų (pvz., salų) gyvūnijos rūšinę sudėtį, naujų rūšių susidarymą ir kitas problemas. Naudojasi kartografijos metodais (zoogeografija siejasi su geografine informacine sistema) gyvūnų rūšių paplitimui, koncentracijai, gyvūnijos ištekliams, migracijoms nustatyti, gyvūnijos paplitimo žemėlapiams sudaryti. Istoriniu metodu atkuriamas faunos rūšinės sudėties kaita, tiriamos jos priežastys. Remiamasi ekologijos, fitogeografijos, istorinės geologijos, paleogeografijos, paleontologijos, sistematikos duomenimis. Zoogeografija teikia duomenų medžioklės ir žvėrininkystės ūkiams, padeda saugoti gamtą, racionaliai naudoti gyvūnijos išteklius. Kaip savarankiškas mokslas zoogeografija atsirado 19 a. antroje pusėje.
2005