zoohigiena

zoohigienà (zoo… + higiena), mokslas apie gyvūnų laikymo, priežiūros sąlygas ir ligų profilaktiką. Zoohigiena tiria gyvūnų laikymo ir priežiūros sistemų optimalius režimus, gyvulininkystės pastatus ir jų technologines projektavimo normas, dirvą (tinkamumą statyti objektus), vandenį (jo kokybę ir tinkamumą gyvuliams girdyti), orą (atmosferos orą, patalpų mikroklimatą). Gyvūnų laikymo sąvoka apima pastatų atitikimą projektavimo, statybos ir eksploatavimo reikalavimams, patalpų mikroklimato parametrus (temperatūrą, oro drėgnumą, sudėtį ir judėjimo greitį, apšvietimą, vėdinimą, kanalizaciją, patalpų šilumos balansą), gyvūnų laikymo normas (patalpų plotą vienam gyvūnui). Gyvūnų priežiūros sąvoka apima šėrimo ir girdymo dienotvarkę, pašarų davimo eiliškumą, gyvūnų rūšių ir grupių sudarymą pagal lytį, amžių, šėrimą, auginimo technologiją, karvių melžimą, arklių ruošimą darbui, treniravimą ir kaustymą, avių kirpimą, gyvulių valymą, ragų, nagų ir kanopų priežiūrą, ganymą, mocioną, mėšlo šalinimą, pirminės veterinarinės pagalbos teikimą. Žemės ūkio paskirties gyvūnų apsaugą reglamentuoja Europos Sąjungos direktyva. Lietuvoje zoohigienos klausimai 21 a. pradžioje nagrinėjami Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje, Veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institute ir Mikrobiologijos ir virusologijos institute.