zoològija (zoo… + logas), biologijos šaka, tirianti gyvūnus. Gyvūnų sandarą ir formą tiria gyvūnų morfologija, gyvūnų gyvybinę veiklą – gyvūnų ir žmogaus fiziologija, gyvūnų gemalo vystymąsi – gyvūnų ir žmogaus embriologija, klasifikaciją – gyvūnų sistematika, pasiskirstymą Žemėje – zoogeografija, iškastinius gyvūnus – paleozoologija, gyvūnų elgesį – etologija. Pagal tyrimo objektą dar skirstoma smulkiau, pvz., žuvis tiria ichtiologija, paukščius – ornitologija.
Zoologijos tyrimų tikslas – pažinti gyvūnus ir racionaliai juos panaudoti žmogaus poreikiams. Metodai: aprašomasis, lyginimo ir skirstymo į sistematines grupes, stebėjimo, eksperimentinis, istorinis, matematinis; dar naudojasi geografijos, ekologijos, parazitologijos, veterinarijos, genetikos tyrimo metodais. Zoologijos duomenys padeda organizuoti gamtos apsaugą, kovoti su žemės ūkio augalų kenkėjais, aklimatizuoti gyvūnus.
Zoologija – viena seniausių biologijos šakų. Rašytinių zoologijos duomenų rasta senovės Indijoje ir Kinijoje. Zoologijos pradininku laikomas Aristotelis. Jis aprašė apie 540 gyvūnų rūšių, juos suklasifikavo, lyginamuoju metodu tyrė jų sandarą ir organų funkcijas. Plinijus Vyresnysis veikale Gamtos istorija aprašė visus jam žinomus gyvūnus. Renesanso laikotarpiu zoologijos plėtotė intensyvėjo. 16–17 a. buvo kaupiamos žinios apie gyvūnų kūno sandarą ir gyvenseną. Išradus mikroskopą buvo aprašinėjama gyvūnų mikroskopinė sandara. C. von Linné (Švedija) veikale Gamtos sistema (Systema naturae 1735) aprašė 4200 gyvūnų rūšių, sukūrė gyvūnų klasifikacijos sistemą, o šio veikalo 10 leidime (1759) kiekvienai gyvūnų rūšiai davė dvižodį pavadinimą (binarinė nomenklatūra). J.‑B. de Lamarckas 1794 pirmasis suskirstė gyvūnus į stuburinius ir bestuburius, bestuburius – į 10 klasių. Veikale Bestuburių gyvūnų sistema (Système des animaux sans vertèbres 1801) pateikė naują jų klasifikaciją; teigė, kad gyvūnai turi vidinį siekimą tobulėti (lamarkizmas). G. Cuvier (Prancūzija) 1812 gyvūnus suskirstė į 4 grupes (tipus), aprašė daug iškastinių gyvūnų. Zoologijos plėtotę skatino ląstelės teorijos sukūrimas (M. J. Schleidenas ir T. Schwanas, Vokietija) ir Ch. R. Darwino evoliucijos teorija. Atsirado naujos zoologijos kryptys: evoliucinė lyginamoji anatomija, evoliucinė paleontologija. 19 a. pabaigoje pradėta tirti jūros gilumų gyvūnus.
20 a. pradžioje labiau suintensyvėjo sausumos ir jūrų faunos tyrimai. Remiantis lyginamosios anatomijos ir embriologijos duomenimis buvo tobulinamas gyvūnų skirstymas į sistematines grupes; padaugėjo gyvūnų tipų. 20 a. pabaigoje daugiausia buvo tiriama gyvūnų tarpusavio ryšių ir ryšių su aplinka, rūšies susidarymo problemos, populiacijų ir biocenozių, ligų gamtinių židinių susidarymas, struktūra, dinamika, aiškinama gyvūnų grupių evoliucija.
21 a. sprendžiamos gyvūnų sistematikos, genetikos, ekologijos, etologijos problemos, antropogeninis poveikis, retų ir nykstančių gyvūnų rūšių apsauga, aprašomos naujos gyvūnų rūšys.
Leidžiami žurnalai: Acta Chiropterologica (Varšuva, nuo 1999), Estonian Journal of Ecology (Talinas, nuo 2008), Journal of Mammalogy (Lawrence, nuo 1919).
2005