zoològija Lietuvojè. Jau nuo 18 a. pradžios pradėta apibendrinti zoologines žinias, atliekami kryptingesni zoologiniai tyrimai (zoologija). Praktiniai duomenys apie žinduolių įvairovę, jų gausą, paplitimą ir biologiją apibendrinti G. Rzączyńskio veikale Historiae naturalis curiosa Regni Poloniae, Magni Ducatus Lituaniae, annexarum que provinciarum, in traktatus XX divisa… (1721, lotynų kalba). Buvo aprašyti Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių gyvūnai, augalai, klimatas, iškasenos, mineralai, kai kurie astronominiai reiškiniai. 1779–80 išleistas J. K. Kluko 4 t. veikalas Kraštui būdingų naminių ir laukinių gyvūnų natūraliosios istorijos pradmenys ir ūkis (Zwierząt domowych i dzikich osobliwie krajowych, historii naturalnej początki i gospodarstwo). 1781 Vilniaus universitete buvo įkurta Gamtos istorijos katedra. Joje dėstė J. E. Gilibert’as, S. B. Jundzilas, L. H. Bojanus, E. K. Eichvaldas, vėliau S. B. Gorskis. Veikalų apie Lietuvos fauną – žinduolius, paukščius, žuvis 19 a. pirmoje pusėje paskelbė Gustavas Belkė, K. Tyzenhauzas, A. A. A. Plateris.
20 a. pradžioje pradėti išsamesni zoologiniai tyrimai. Jų pradininkas – J. Elisonas, parašęs knygą Mūsų šalies žinduoliai (3 d. 1932). 1919 T. Ivanauskas Kaune įkūrė Gamtos tyrimo stotį. Daugiausia tyrė paukščius, bet paskelbė nemažai veikalų ir apie žinduolius, kitas gyvūnų grupes, rengė ekspedicijas, rinko zoologijos muziejui gyvūnų kolekcijas. Duomenų apie šakotaūsius vėžiagyvius 1925 paskelbė J. Bovkevičius, 1934, 1940 – P. B. Šivickis, apie vandenines erkes 1932 – L. Čereška, 1937 – J. Maniukas. A. Palionis surinko daug entomologinės medžiagos, J. Kriščiūnas daug nuveikė bitininkystėje. Vilniaus universiteto Lyginamosios anatomijos ir zoologijos katedroje (įkurtoje 1919) daugiausia buvo atliekami gyvūnų (ypač vabzdžių) fiziologiniai, morfologiniai ir faunistiniai tyrimai.
Nuo 20 a. vidurio Vilniaus krašto žinduolius tyrė A. Mačionis, augalų kenkėjus – S. Mastauskis. Paukščių ekologijos tyrimus atliko M. Valius. I. Gasiūnas pateikė originalių siūlymų bestuburių faunai Lietuvos vandenyse gausinti. J. Maniukas tyrė Baltijos jūros, ežerų hidrobiologijos ir žuvininkystės problemas. J. Šeštokas ištyrė upinių vėžių ekologiją, jų išteklius, vėžių mažėjimo priežastis, vandens teršimo mineralinėmis medžiagomis neigiamą poveikį. R. Kazlauskas tyrė Lietuvos bestuburių (lašalų, drugių) ir stuburinių fauną. S. Pileckis daug nuveikė bestuburių, ypač vabalų faunistikoje. O. Pečiulienė parašė mokslo darbų apie varliagyvius, roplius, zooplanktoną. A. Kublickas nagrinėjo Lietuvos vidaus vandenų ir Baltijos jūros žuvų mitybą. V. V. Logminas tyrė paukščių grupių paplitimą, ekologiją, gausinimą, R. Volskis – rūšies arealą, V. J. Valenta, A. F. Žiogas – Lietuvos miškų entomokompleksus. P. Rakauskas tyrė bestuburius kenkėjus.
R. Kazlausko vadovėlio Bestuburių zoologija (1988) viršelis
Aprašyti Lietuvos paukščiai (T. Ivanauskas, V. V. Logminas), žinduoliai (A. Mačionis, N. Likevičienė, S. Maldžiūnaitė, A. Palionienė, J. Prūsaitė), žuvys (R. Krotas, A. Mačionis, J. Maniukas), moliuskai (P. B. Šivickis), kai kurie dirvožemio (O. Atlavinytė, I. Eitminavičiūtė), vandens (J. Cukerzis, I. Gasiūnas, R. Volskis) bestuburiai.
Kompleksiškai ištirta Kuršių ir Kauno marių, didesnių ežerų ir upių žuvų, vėžių ir pašarinių organizmų ištekliai, parengta priemonių jiems gausinti (R. Kazlauskas, A. Kublickas, O. Pečiulienė). Sukurta žuvivaisos ir tvenkinių žuvininkystės intensyvumo biotechninių metodų (B. Bagdžius, A. Pečiukėnas), priemonių nuo žinduolių, paukščių ir žuvų parazitozių (M. Babenskas, S. Biziulevičius, O. Kublickienė, A. Medzevičius). Buvo parengta rekomendacijų vabzdžių, žuvų, paukščių elgsenai valdyti (G. Daniulytė), nuo vabzdžių kenkėjų (P. Rakauskas, D. Šemetulskis, P. Zajančkauskas), medžioklės ūkio plėtrai (P. Bluzma, R. Baleišis, J. Prūsaitė, L. Balčiauskas). Nuo 8 dešimtmečio buvo tiriamas elektroenergetikos kompleksų poveikis populiacijų ir zoocenozių funkcionavimui (J. Virbickas).
A. Mačionio vadovėlio Stuburinių zoologija (1989) viršelis
Buvo tiriami kiauninių žvėrelių parazitai (V. Kontrimavičius), naminių gyvūnų kokcidiozės (T. Arnastauskienė), kitų gyvūnų parazitai (J. Kazlauskas, G. Volskis, O. Kublickienė, G. Valkiūnas), antropozooparazitozės (S. Bizulevičius, M. Babenskas). J. Šyvokienė tyrė hidroekologinių sistemų makroorganizmų ir mikroorganizmų tarpusavio sąveiką, J. Baršienė – žuvų, moliuskų, vėžiagyvių kariologiją, A. Skirkevičius, V. Būda – vabzdžių chemorecepciją. Vabzdžių (ypač žemesniųjų) faunistiką tyrė P. Ivinskis, M. Žalakevičius daug nuveikė tyrinėjant paukščių migracijas, A. Sruoga ištyrė parazito ir jo šeimininko genetinių santykių mechanizmus, ne tik rūšių, genčių, bet ir tribų kraujo ir serumo baltymų genetinį kintamumą.
Zoologiniai tyrimai daugiausia sutelkti Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre, Gamtos tyrimų centre, Vytauto Didžiojo universiteto Biologijos katedroje. Vykdomi bestuburių sistematikos ir bestuburių bei stuburinių gyvūnų paplitimo, aklimatizacijos, reaklimatizacijos, biologinių išteklių gausinimo, produktyvumo didinimo tyrimai.
L: J. Elisonas Zoologija Kaunas 1932; S. Biziulevičius Lietuvos zoologijos istorijos bruožai Vilnius 1999.
2005
-zoologija