zoopsichologija

zoopsichològija (zoo… + psichologija), gyvnų psichològija, psichologijos šaka, tirianti gyvūnų psichiką (elgesį), jos kilmę, istorinę (filogenezė) ir individualią (ontogenezė) raidą. Zoopsichologija glaudžiai susijusi su lyginamąja psichologija, etologija, neurofiziologija. Naudojasi stebėjimo, eksperimento ir kitais (pvz., aplinkos duomenų registravimo) metodais. Antikos filosofai (Sokratas, Aristotelis, Lukrecijus) nemažai dėmesio skyrė gyvūnų elgesiui, samprotavo apie elgesio prigimtį. Zoopsichologija, kaip eksperimentinės psichologijos šaka, susiformavo 19 a. pabaigoje. L. H. Morganas, E. Thorndike’as (abu Jungtinės Amerikos Valstijos), W. Köhleris (Vokietija) nagrinėjo gyvūnijos (ir žmogaus) pasaulio ne tik morfologinį, bet ir psichologinį giminingumą.

20 a. 4 dešimtmetyje susiformavo etologija, kuri pabrėžė gyvūnų elgesio tyrimus natūraliomis aplinkybėmis, 6 ir 7 dešimtmečiais atsirado sociobiologija, 20 a. pabaigoje – evoliucinė psichologija (Leda Cosmides, Davidas Bussas; abu Jungtinės Amerikos Valstijos), kuri ieško žmogaus elgesio ir psichikos ištakų. Zoopsichologija nagrinėja konkrečių gyvūnų rūšių psichikos ir elgesio savumus, lyginamoji psichologija – tarprūšinius arba stambesnių sistematinių vienetų skirtumus, evoliucinė psichologija – elgesio ir psichinių funkcijų (pvz., pažinimo, intelekto, motyvacijų, emocijų) kilmę ir raidą. Veikia Gyvūnų elgesio tyrimo tarptautinė asociacija (nuo 1936).

Leidžiami žurnalai: Animal Behaviour (Londonas, nuo 1953), Journal of Experimental Psychology: Animal Learning and Cognition (Vašingtonas, nuo 1975), Applied Animal Behavior Science (Amsterdamas, nuo 1974).

Lietuvoje zoopsichologija pradėta plėtoti 20 a. pradžioje. 1934–39 Vilniaus universitete zoopsichologiją dėstė J. B. Dembowskis, vėliau zoopsichologijoz problemas gvildeno R. Baleišis, O. Belova, P. Bluzma, A. Bagdonas.

L: A. Bagdonas Zoopsichologija Vilnius 1983.

1868