zootèchnika (gr. zōon + technikos – meniškas, meistriškas), biologijos šaka, tirianti gyvūnų veisimą, šėrimą, laikymą ir naudojimą produkcijai gauti. Skirstoma į bendrąją ir specialiąją. Bendroji zootechnika tiria bendruosius gyvūnų veisimo, šėrimo ir laikymo metodus. Skirstoma į skyrius: šėrimo, veisimo ir zoohigienos. Specialioji zootechnika tiria gyvulininkystės šakų (arklininkystės, avininkystės, galvijininkystės, kiaulininkystės, ožkininkystės, paukštininkystės ir kitų) raidos praktinius ir teorinius metodus. Zootechnikos mokslas (paprasčiausių zootechnologinių rekomendacijų) atsirado primityviosios gyvulininkystės epochoje. Antikos laikais buvo aprašytos gyvulių veislės, pateikta rekomendacijų, kaip tvarkyti gyvulininkystę. Zootechnikos mokslui turėjo reikšmės Aristotelio, Hipokrato, Ksenofonto, Varono darbai. Viduramžiais paskelbta darbų apie arklius (14 a. arabų mokslininko Abu Bakro traktatas apie arklių eksterjerą). 17 a. prasidėjo gyvulininkystės specializacija, imta sudarinėti gyvulių šėrimo normas (A. Thaeris, J. von Liebigas, Vokietija), tobulinti veislininkystės metodus (R. Bakewellis, Ch. ir R. Collingai, Anglija). 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje Didžiojoje Britanijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse išvesta avių, mėsinių galvijų, kiaulių veislių, ypač išplėtota galvijininkystė. Tam turėjo reikšmės Prancūzijos mokslininkų sukurtos gyvulių kryžminimo (G. L. de Buffonas), eksterjero (C. Bourgelat), veislių pastovumo (A. Bekerlinas) teorijos. Zootechnikos terminą 1848 sukūrė J. Bodemanas (Prancūzija). Ch. R. Darwino rūšių kintamumo, paveldimumo ir atrankos mokslas tapo kultūrinių gyvulių veislių kūrimo teoriniu pagrindu. 20 a. pradžioje G. Mendelis (Čekija) ištyrė atskirų požymių paveldėjimo dėsningumus, H. de Vriesas (Olandija) sukūrė mutacijų teoriją, W. L. Johannsenas (Danija) – grynųjų linijų ir populiacijų teoriją, T. H. Morganas (Jungtinės Amerikos Valstijos) – chromosominę paveldimumo teoriją. Imta geriau pažinti gyvulių atskirų požymių paveldimumo dėsningumus. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje paskelbta darbų iš bendrosios gyvulininkystės, apie galvijų auginimą, veisimą, šėrimą: U. Duerstas (Vokietija) sukūrė gyvulių konstitucijos tipų klasifikaciją, S. Wrightas (Jungtinės Amerikos Valstijos) tyrė veislininkystę ir populiacinę genetiką, O. J. Kellneris (Vokietija) sukūrė pašarų maistingumo vertinimo metodiką. 20 a. pradžioje paskelbta rusų mokslininkų zootechnikos darbų. N. Čirvinskis tyrė gyvulių augimo dėsningumus ir kompensacines organizmo galimybes, P. Kulešovas ir M. Ivanovas sukūrė gyvulių konstitucijos tipų klasifikaciją, J. Liskūnas – kraniologinę veislių klasifikavimo sistemą, M. Pridoroginas ir J. Bogdanovas tyrė gyvulių šėrimą, produktyvumo formavimąsi. J. Bogdanovas suformulavo naminių gyvulių prieauglio auginimo svarbiausius principus.
499