zootèchnika Lietuvojè. Lietuvoje zootechnikos mokslo pradžia susijusi su Vilniaus universiteto veikla. Vilniaus universitete dirbo pasaulinio garso mokslininkai gamtininkai J. G. A. Forsteris, J. E. Gilibert’as ir L. H. Bojanus. Vilniaus universiteto Veterinarijos katedroje nuo 1806, be kitų mokslų, buvo dėstoma apie gyvulių šėrimą. 1811 I. Karpio dvare Joniškėlyje įkurta žemės ūkio mokykla, kuri veikė pagal Vilniaus universiteto parengtus nuostatus. Žemės ūkio mokyklos buvo Marijampolėje (1846–49), Oginskių dvare Rietave (1859–63). 1842 uždarius Vilniaus medicinos-chirurgijos akademiją buvo sustabdyta Veterinarijos ir Žemės ūkio katedrų veikla. 1861 panaikinus baudžiavą žemės ūkio padėtis pradėjo gerėti. Plėtojantis pramonės miestams didėjo žemės ūkio ir gyvulininkystės produkcijos rinka. Dvarininkai gerino gyvulių bandas, iš užsienio atveždavo produktyvių gyvulių.
Pirmosios lietuviškos zootechnikos knygelės (I. Ambraziejaus, M. Veito, P. Vitkausko) pasirodė 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje. V. Zubovas rašė gyvulininkystės, pienininkystės klausimais, kiti autoriai – apie vietinių arklių ir kitų gyvulių biologines ir ūkines savybes, veršelių auginimą; K. J. Aleksa parengė instrukciją, kaip nustatyti karvių produktyvumą kontroliniais melžimais. Zootechnikos žinias populiarino žemės ūkio draugijos (pvz., Gyvulių globos, Žemaitukų arkliams veisti, Žemės ūkio ir gyvulininkystės, Kiaulių augintojų). 1919–40 zootechnikos tiriamąjį darbą dirbo J. Petraitis, V. Zubovas, Z. Giršavičius, J. Grumšlys. Žemės ūkio akademijos Zootechnikos katedroje (įkurta 1924) buvo rengiami zootechnikos specialistai, plėtojamas zootechnikos mokslas. 1928 vietoj Zootechnikos katedros buvo įsteigtos Bendrosios zootechnikos, Specialiosios zootechnikos, Zoohigienos ir veterinarijos katedros. 1951 jos sujungtos į vieną Zootechnijos katedrą. Kiaulininkystės mokslo raidai turėjo įtakos 1932 įsteigta Kiaulių tyrimo stotis prie Kvietiškio (Marijampolės apskr.) žemės ūkio mokyklos.
Po II pasaulinio karo zootechnikos mokslas buvo plėtojamas Lietuvos veterinarijos akademijos (nuo 2010 Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademija) Zootechnikos fakultete (įkurtas 1946; nuo 1992 Gyvulininkystės technologijos fakultetas), Gyvulininkystės institute (įkurtas 1952; nuo 2010 Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės institutas), Lietuvos žemės ūkio akademijoje (nuo 2011 Aleksandro Stulginskio universitetas) ir Veterinarijos institute (įkurtas 1960; nuo 2013 Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Mikrobiologijos ir virusologijos institutas).
Atlikti zootechnikos raidai svarbūs moksliniai tyrimai. R. Žebenka parengė prie Lietuvos sąlygų pritaikytą galvijų veislininkystės sistemą, Z. Vagonis ir Č. Meškauskas – gyvulių kilmės patikrinimo imunogenetinį metodą. P. Pakėnas sukūrė ir įdiegė bulių spermos užšaldymo technologiją. J. Šveistys su kitais išvedė Lietuvos baltųjų kiaulių, V. Barauskas – sunkiųjų arklių, S. Danta – Lietuvos juodgalvių avių veisles. J. Petraitis, J. Kuosa, Č. Jukna, A. Banys gerino Lietuvos juodmargių ir Lietuvos žalųjų galvijų veisles, didino jų produktyvumą. J. Kunskas, V. Kalpokas, V. V. Tarvydas, A. Kairys, P. Bendikas plėtojo šėrimo mokslą ir kūrė pašarų konservavimo metodus. Č. Jukna parengė ir įdiegė gyvulių mėsinių savybių ir mėsos kokybės gerinimo sistemą. A. Varnagiris sukūrė kiaušinių inkubavimo gerinimo teoriją. V. Sirvydis tyrė biologiškai aktyvias medžiagas paukščiams lesinti.
Česlovo Juknos vadovėlio Galvijininkystė (1987) viršelis
Prie zootechnikos plėtros daug prisidėjo G. Jocius, S. Baranauskas, A. Butkevičienė, R. Klimas, A. Sruoga ir daugelis kitų mokslininkų. Zootechnikos specialistai rengiami Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje. 1989 įkurta Lietuvos zootechnikų sąjunga.
499