zùlų kalbà, Benuės ir Kongo kalbų šeimos bantoidų kalbų šakos bantų kalbų grupės kalba. Dar vadinama isizulų, arba zundų, kalba. Artima svazių kalbai, kosų, šiaurės ndebelių kalboms. Daugiausia vartojama Pietų Afrikos Respublikos rytinėje dalyje (viena iš 11 oficialiųjų kalbų), t. p. Mozambiko pietinėje dalyje, Lesoto šiaurinėje dalyje ir Svazilande. Iš viso apie 12 mln. kalbančiųjų (21 a. pradžioje). Zulų kalba dažnai vartojama kaip lingua franca (apie 20 mln. vartoja kaip antrąją kalbą). Skiriamos 4 pagrindinės tarmės. Zulų kalba agliutinacinė, toninė (skiriami du tonai: aukštasis ir žemasis). Turi 5 balsius, daug priebalsių, t. p. čepsimuosius priebalsius, kliksus (Khoisanų kalbų substratas). Būdinga savitos daiktavardžio semantinės ir gramatinės klasės (žmonių, augalų, daugiskaitos ir kitos; iš viso 15), kurių formalus rodiklis – priešdėlis. Lokatyvo klasės neturi. Dažniausia žodžių tvarka sakinyje – SVO (veiksnys–tarinys–papildinys). Turi skolinių iš anglų, afrikanų kalbų. Raštas lotynų abėcėlės pagrindu vartojamas nuo 19 a. vidurio. Bendrinė kalba susiformavo 19 a. pabaigoje. Biblija išversta 1883. Parengta zulų kalbos žodynų, gramatikų, transliuojamos radijo laidos, leidžiama spauda, kuriama grožinė literatūra, mokomasi Pietų Afrikos Respublikos mokyklose.
85
isizulų kalba, zundų kalba