žuv migrãcija, žuvų plaukimas į kitas vietas neršti, maitintis, žiemoti. Žuvys gali migruoti ne tik aktyviai, bet ir pasyviai, t. y. jas (daugiausia jų ikrus arba lervas, rečiau suaugusias žuvis) gali nešti jūrų arba upių srovės. Poreikį migruoti sukelia įvairūs veiksniai, pvz., lytinių produktų brendimas. Ryškiausia ir tolimiausia (iki kelių tūkstančių kilometrų) yra neršto migracija. Dauguma migruojančių žuvų gyvena jūrose, neršti plaukia į upes ar ežerus. Neršto migracijos metu daugelio rūšių žuvys nesimaitina, po neršto žūva. Dauguma jūrinių žuvų neršti plaukia prie krantų, kitos (pvz., paltusai) leidžiasi iš paviršiaus gilyn. Žuvų migracija į neršto vietą vadinama anadromine migracija (anadrominiai migrantai daugiausia yra praeivės žuvys). Nedidelė dalis žuvų auga ir maitinasi upėse ar ežeruose, neršti plaukia į jūras, tai vadinama katadromine migracija (katadrominiai migrantai yra, pvz., europiniai upiniai unguriai). Mitybos migracija – tai žuvų plaukimas į vietas, kur daugiau maisto. Praeivės žuvys ieškodamos maisto plaukia į apysūrius vandenis prie upių žiočių arba į atvirą jūrą. Žiemojimo migracija būdinga daugeliui jūrinių ir praeivių žuvų. Iš šaltesnių vandenų žuvys plaukia žiemoti į šiltesnius (praleidusios vasarą jūrose, žiemai plaukia į upių žiotis, pvz., karšiai), ežeruose leidžiasi į duburius. Kai kurios žuvys, pvz., kuojos, migruodamos žiemą iš ežerų į upes išvengia susidūrimo su plėšrūnais (pvz., lydekomis arba didžiaisiais kormoranais).
-anadrominė migracija; -katadrominė migracija
2271