žùvys (Pisces), stuburinių (Vertebrata) gyvūnų antklasis. 2 klasės: kremzlinės žuvys ir kaulinės žuvys; apie 50 būrių, apie 21 000 rūšių. Paplitusios visame pasaulyje. Gyvena vandenyje, kvėpuoja žiaunomis, turi kaulinius arba kremzlinius griaučius, nepastovią kūno temperatūrą. Kūnas nuo 1 cm, pvz., Filipinų salose gyvenančio paprastojo nykštukinio grundulo (Pandaka pygmaea), iki 15 m (milžinryklio) ilgio, iki 4 t masės. Kūno forma prisitaikiusi plaukioti, be to, ji priklauso nuo gyvensenos. Greitai plaukiojančių žuvų kūnas dažniausiai verpstiškas (pvz., ryklių, lašišų), kai kurių – strėliškas (lydekų, vėjažuvių), pasyviai plaukiojančių – rutuliškas (mėnulžuvių), lėtai plaukiojančių, gyvenančių tarp augalų arba koraliniuose rifuose – iš šonų paplokščias (daugumos karpinių, raguočių, šeriadantinių žuvų), judančių smėlėtame arba dumblėtame dugne – gyvatiškas (ungurių), pasyviai gulinčių ant dugno – asimetriškas, labai plokščias (plekšnių).
didysis nilinis ešerys (Lates niloticus, iki 2 m ilgio, iki 200 kg masės) – viena didžiausių gėlavandenių žuvų pasaulyje
Žuvų spalva labai įvairi. Tropinio klimato juostose gyvenančios žuvys (pvz., šeriadantės) būna ryškių spalvų. Beveik visų žuvų nugara tamsesnė negu šonai ir pilvas. Gilumų žuvys dažniausiai neryškių spalvų. Kūną dengia žvynai, dygliai, kaulinės plokštelės. Kai kurios žuvys (pvz., šamai) žvynų neturi arba jie labai maži (vėgėlių, ungurių). Odoje daug vienaląsčių liaukų, išskiriančių gleives, kurios mažina kūno trintį į vandenį.
Griaučius sudaro kaukolės, stuburo su šonkauliais, galūnių porinių ir neporinių pelekų kaulai. Kaukolė visa kremzlinė (kremzlinių žuvų) arba kaulinė, apaugusi odos kilmės kaulais (kaulinių žuvų). Kai kurios primityvios kaulinės žuvys turi tik dengiamuosius galvos kaulus ar kaulines plokšteles ant kūno, griaučių kita dalis – kremzlinė (eršketų). Stuburas susideda iš amficelinių slankstelių (išskyrus šarvuotąsias lydekas, turinčias opistocelinius slankstelius), tarp kurių yra chordos liekanų. Šonkauliai būna apatiniai ir viršutiniai (ašakos). Galūnės susideda iš porinių (krūtinės ir pilvo) ir neporinių (nugaros, uodegos ir pauodegio) pelekų. Lašišinės, stintinės ir mažieji lašiškarpiai dar turi riebalinį peleką. Žuvų burna būna apatinė, galinė ir viršutinė. Žiotyse yra įvairios formos ir dydžio dantų, kuriais žuvys sulaiko grobį; karpinės žuvys vietoj jų ant žiauninio lanko turi ryklėdančius.
žuvies (ešerio) griaučiai: 1 – kaukolė, 2 – stuburas, 3 – šonkauliai, 4 – pilvo peleko kaulai, 5 – krūtinės peleko kaulai, 6 – žiaunų dangtelio kaulai, 7 – apatinis žandikaulis, 8 – viršutinis žandikaulis
Žuvys neturi seilių liaukų. Iš ryklės maistas per stemplę patenka į skrandį. Plėšriųjų žuvų (lydekų, šamų) skrandis labai talpus, kai kurių žuvų (karpinių) – neišsivystęs. Žarnyno vidinį paviršių didina spiralinė raukšlė (ryklių, eršketų) arba piliorinės ataugos (vėgėlių, ešerių). Daugumos žuvų (išskyrus kremzlines žuvis, skumbres) pilvo ertmėje yra plaukiojamoji pūslė. Iš skrandžio maistas patenka į plonąją, storąją ir tiesiąją žarną, iš ten nesuvirškinti maisto likučiai per kloaką (ryklių) arba analinę angą (kaulinių žuvų) pašalinami.
Širdis 2 kamerų (prieširdžio ir skilvelio). Iš skilvelio kraujas teka į arterinį kūgį (kremzlinių žuvų) arba į aortos gumbą (kaulinių žuvų), kuriuose yra vožtuvai, ir grįžta į veninį sinusą. Yra 1 kraujo apytakos ratas. Kai kurios žuvys (pvz., dvikvėpės) kvėpuoja dar ir 1 ar 2 plaučiais.
Daugumos žuvų labiausiai išsivysčiusios vidurinės smegenys ir smegenėlės, kai kurių (ryklių, rajų) – ir priekinės smegenys bei uoslės skiltys. Nuo galvos smegenų kaukolės srityje atsišakoja 10 porų galvos nervų.
Klausos organas – vidinė ausis; jos labirinte yra otolitai, padedantys palaikyti kūno pusiausvyrą. Žemo dažnio virpesius žuvys jaučia šonine linija, karpinėms ir šamams garsus justi dar padeda pakitę pirmieji stuburo slanksteliai – Weberio aparatas. Akys prisitaikiusios matyti vandenyje (turi apvalų lęšiuką, plokščią rageną), trumparegės. Į tolį akomoduoti akis gali tik kai kurie rykliai. Gilumų ir požeminiuose vandenyse gyvenančių žuvų akys redukuotos, drumstame vandenyje – labai mažos (eršketų, šamų), prieblandoje – labai didelės (beriksų, didžiaakių jūrų lapių).
Žuvys gyvena sūriuose, apysūriuose ir gėluose vandenyse; jų yra šaltose ir srauniose upėse ir upeliuose (upėtakiai, kiršliai), karštuose (apie 50 °C temperatūros) geizeriuose, pvz., karštųjų versmių lėlžuvė (Cyprinodon macularius), sekliuose ir iki dugno užšąlančiuose gėluose vandenyse (pvz., dalijos), jūrose iki 8000 m gylio (pvz., gelminė ungurmenkė Bassogigas profundissima). Vienos žuvys nuolat gyvena tam tikroje vietoje (pvz., jūroje – jūrinės, gėlame vandenyje – gėlavandenės), kitos (praeivės žuvys), ieškodamos maisto ar plaukdamos neršti, migruoja iš jūrų į upes arba atvirkščiai (žuvų migracija).
Minta planktonu (silkės, daugumos žuvų jaunikliai), augalais (baltieji amūrai, raudės), bentosiniais smulkiais gyvūnais (karšiai, kuojos), kitomis mažomis žuvimis (ešeriai, lydekos). Dauguma žuvų žiemą ir per nerštą nesimaitina; vienos aktyvios tik dieną, kitos (šamai, unguriai, vėgėlės) minta tik naktį.
Skirtalytės, retai hermafroditės, pvz., zebrinis uolinis ešerys (Serranus scriba). Kaulinių žuvų subrendę kiaušiniai (ikrai) yra smulkūs, 1 patelė išneršia net iki kelių milijonų (menkių) ar net 300 mln. (mėnulžuvių), kremzlinių, riešapelekių žuvų – dideli, jų būna tik po kelias dešimtis; yra ir gyvavedžių žuvų rūšių. Patelės dažniausiai didesnės už patinus. Neršto metu pakinta žuvų kūno spalva, kai kurių kūno dalių forma, pvz., lašišų. Žuvys gyvena 15–20 m., kai kurios (šamai, eršketai) 30–60 m., kitos (stintos) tik 1–3 metus. Lytiškai subręsta nevienodai: stinta 1–2 m., karpinės žuvys 3–5 m., didysis eršketas 12–18 metų. Dauguma žuvų dauginasi keletą kartų per gyvenimą, kai kurios – tik 1 kartą (pvz., lašišos), po to žūva.
Svarbus verslo objektas (žvejyba). Kai kurios žuvys (pvz., vaivorykštiniai upėtakiai, šamai, tilapijos) auginamos žuvininkystės ūkiuose. Valgomos virtos, keptos, rūkytos, džiovintos ir konservuotos (žuvų produktai). Žuvienoje yra žmogaus organizmui lengvai įsavinamų baltymų ir riebalų (žuvų taukai). Iš žuvų kepenų gaminamas retinolis, iš žvynų – perlamutras. Kai kurių žuvų, pvz., dėmėtojo jūrų rutulėlio (Sphoeroides maculatus), mėsa nuodinga, jūrų drakono ir auksaspalvės skorpenos (Scorpaena scrofa) nugaros peleko pamate esančios liaukos išskiria nuodus, kurie, spygliui įdūrus patekę po oda, sukelia skausmą ir opas.
Seniausių žuvų liekanų (žvynų, dyglių) randama nuo apatinio silūro. Manoma, žuvys atsirado gėluose vandenyse, o viduriniame devone pateko į jūras. Devone nuo šarvuotųjų žuvų atsiskyrė kremzlinių žuvų grupė – Cladoselache, davusi pradžią dabartiniams rykliams ir chimeroms. Tuo metu kaulinės žuvys suskilo į 2 šakas: iš pirmosios išsivystė stipinpelekės žuvys, kremzliniai ir kauliniai ganoidai, kaulingosios žuvys, iš antrosios – riešapelekės ir dvikvėpės žuvys. Žuvis tiria zoologijos šaka ichtiologija.
Lietuvoje paplitusi lydeka
-žuvis