žvaigždėlapis

žvaigždėlapis (17 a.)

žvaigždlapis, viso žvaigždėtojo dangaus arba jo dalies atvaizdas plokštumoje, gautas naudojant žinomas kartografines projekcijas. Viena iš žvaigždėlapių rūšių yra sukamasis žvaigždėlapis – planisfera. Žvaigždėlapių rinkinys, paeiliui apimantis visą dangaus sferą arba didelę jos dalį, vadinamas žvaigždžių atlasu. Būna grafinis arba fotografinis žvaigždėlapis. Grafinis žvaigždėlapis turi astronominių koordinačių (dažniausiai pusiaujinių) tinklą. Šiuose žvaigždėlapiuose skirtingais sutartiniais ženklais atvaizduojami nakties danguje matomi objektai (žvaigždės, žvaigždžių spiečiai, ūkai, galaktikos ir kita) pagal jų koordinates, paimtas iš katalogų. Žvaigždės žymimos skrituliukais, kurių skersmuo atvirkščiai proporcingas regimajam žvaigždės ryškiui.

Skirtinguose žvaigždėlapiuose arba atlasuose vaizduojamų objektų ribinis ryškis būna skirtingas. Fotografinis žvaigždėlapis (ir atlasas) yra žvaigždėtojo dangaus plotų nuotraukų komplektas.

Seniausias žinomas rankraštinis žvaigždėlapis yra kinų Dunhuango žvaigždėlapis, rastas Mogao olose Šilko kelyje (7–9 amžiuje). Viduriniais amžiais arabų astronomai plačiai naudojo astroliabijas, kurių diskuose buvo pažymėtos ryškiausiųjų žvaigždžių padėtys. Pirmuosius tikslius žvaigždėlapius, nupieštus pagal Klaudijo Ptolemajo žvaigždžių katalogo duomenis, sudarė persų astronomas Abd al Rachmanas al Sufi (apie 964). 16 a. atsiradus spausdinimo įrangai imta daryti puošnius, spalvingus ir gana tikslius žvaigždėlapius; ant žvaigždžių grupės, atitinkančios tam tikrą žvaigždyną, nupiešdavo paveikslą, vaizduojantį mitologinį personažą arba gyvūną (pagal žvaigždyno pavadinimą). Dideliame (apie 2000 žvaigždžių) Johanno Bayerio (Vokietija) žvaigždžių atlase Uranometria (1603) pirmą kartą kiekvieno žvaigždyno didesnio spindesio žvaigždės buvo pažymėtos graikų abėcėlės raidėmis (pagal spindesio mažėjimą). 1690 J. Hevelius išleido žvaigždžių katalogą ir atlasą Firmamentum Sobiescianum sive Uranographia.

Persėjo žvaigždyno iliustracija iš J. Heveliuso žvaigždžių katalogo Firmamentum Sobiescianum sive Uranographia (1690)

Didesnis (iki 3000 žvaigždžių) ir tikslesnis buvo J. Flamsteedo atlasas Atlas Coelestis Britannicus (1729). Johanno Elerto Bode’s (Vokietija) atlase Uranographia sive Astrorum Descriptio (1801) pirmą kartą buvo pažymėtos visos plika akimi matomos žvaigždės ir dalis mažesnio spindesio žvaigždžių (iš viso apie 17 000). Atsisakius puošnių piešinių akcentuojama žvaigždėlapio mokslinė vertė (tiksli žvaigždžių ir kitų objektų padėtis, ryškis, fizinės savybės). Pirmąjį tokį žvaigždžių atlasą Uranometria Nova 1843 išleido F. W. A. Argelanderis. Svarbių mokslinių atlasų sudarė Bonos observatorija (Bonner Durchmusterung – šiaurės dangaus 325 000 iki 10 ryškio žvaigždžių, 1859–62) ir Cordobos (Argentina) observatorija (Cordoba Durchmusterung – pietų dangaus 614 000 žvaigždžių, 1892–1932). Pirmasis visą dangų apimantis fotografinių žvaigždėlapių tarptautinis projektas Carte du Ciel, kuriame dalyvavo apie 20 pasaulio šalių, pradėtas 1887 (fiksuotos žvaigždės ir kiti objektai iki 14 ryškio; nebaigtas). 1954–66 išleistas Mount Palomaro observatorijos dangaus fotografinis atlasas Palomar Observatory Sky Survey, jame fiksuoti objektai iki 22 ryškio, dangaus nuotraukos padarytos su 1,22 m Schmidto teleskopu ir apima dangų nuo šiaurės dangaus poliaus (deklinacija +90°) iki deklinacijos –30°. 1997 Europos kosmoso agentūra pagal Hipparcos kosminės observatorijos duomenis išleido Tūkstantmečio žvaigždžių atlasą (Millennium Star Atlas), kuriame pažymėta 10⁶ iki 11 ryškio žvaigždžių. Leidžiama astronomijos mėgėjams skirtų dangaus atlasų ir žvaigždėlapių, kuriuose pažymėtus įdomius objektus galima stebėti su nedideliais teleskopais.

3018