žvejýba, pramonės šaka, apimanti žuvų, moliuskų, vėžiagyvių, jūrinių žinduolių ir kitų jūrinių gyvūnų gaudymą. Viena seniausių žmonių ūkinės veiklos formų. Pagal pobūdį skiriama verslinė (pramoninė) ir mėgėjiška žvejyba.
Verslinė žvejyba
Verslinė žvejyba pagal gaudymo vietą, techniką ir organizaciją skirstoma į vandenynų, jūrų pakrantės, ežerų ir upių. Daugiausia sužvejojama vandenynuose. Žvejojama verslo laivais, turinčiais triumų produkcijai saugoti ir gyvenamųjų patalpų žvejams. Vandenynų žvejybai reikalingos žuvų perdirbimo bazės, tanklaiviai ir kiti laivai. Vandenynų žvejybos pagrindiniai įrankiai: tralai, plūduriuojantieji ir gaubiamieji tinklai, elektros priemonės, jūrų pakrančių žvejyba – statomieji tinklai, mažieji tralai, mažieji gaubiamieji tinklai, įleidžiamieji tinklai ir kabliukai. Ežeruose ir upėse žvejoja nedideli verslo laivai. Pagrindiniai įrankiai: įleidžiamieji tinklai, statomieji ir traukiamieji upių tinklai.
žvejyba mažuoju žvejybos laivu Šiaurės Norvegijoje
Žvejyba išplėtota Jungtinėje Karalystėje, Čilėje, Indijoje, Indonezijoje, Ispanijoje, Japonijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kinijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Peru, Pietų Korėjoje, Rusijoje, Tailande, Vokietijoje.
Žvejybos istorija
Žvejyba yra viena seniausių ir svarbiausių žmogaus ūkinės veiklos formų. Primityvių žvejybos įrankių (kaulinių ir raginių žeberklų) randama paleolito ir mezolito stovyklavietėse, tinklų liekanų, molinių svarelių, pušų žievės plūdžių – neolito stovyklavietėse. Geležies amžiuje jau buvo gaminami geležiniai žeberklai. Žvejybą baltų kraštuose mini Wulfstanas (9 a.), Dusburgiečio kronika (14 a.). Atsiradus mainams ir prekybai, žvejyba pamažu tapo verslu, vėliau įgavo pramoninį pobūdį. 18–20 a. pradžioje vyravo jūrų pakrantės žvejyba, kuri dažniausiai buvo sezoninė ir buvo derinama su medžiokle, žemdirbyste ir kita žmonių veikla.